Popiežiaus bendroji audiencija: Nekurkime "dievo" pagal savo schemas

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams sakytoje kalboje, tęsdamas katechezę apie maldą, šį kartą popiežius Benediktas XVI komentavo Išėjimo knygos 32 skyriuje ir Pakarto Įstatymo knygos 9 skyriuje aprašomus įvykius –Mozės maldą už nuo Dievo nusigręžusią ir aukso veršį pasigaminusią Izraelio tautą.

Viešpats ant Sinajaus kalno suteikė Mozei Įstatymą. Tuo pat metu, kalno papėdėje tauta išdavė savo Dievą. Nesugebėdami ištverti be tarpininkų, izraelitai pasigamino stabą - aukso veršį ir ėmė jį garbinti. Iš tiesų, - sakė popiežius, - šitokia pagunda nuolatos lydi žmogų tikėjimo kelyje. Žmogus gundomas vengti Dievo slėpinio ir jo vieton susikurti suprantamą dievą, kuris derintųsi prie žmogaus schemų ir projektų. Tai kas tomis dienomis vyko Sinajaus papėdėje, byloja tik apie tokios pretenzijos kvailumą, kaip ironiškai pastebi psalmė: „Jie sukeitė Dievo garbę, su žolę ėdančio jaučio atvaizdu“ (106,20).

Dievas liepė Mozei kuo greičiau lipti žemyn ir tarė: „Dabar palik mane vieną, kad mano įniršis ant jų įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau“ (Iš 32,10). Kaip ir dialoge su Abraomu kai reikėjo bausti Sodomą ir Gomorą, taip ir šiuo atveju, Dievas elgiasi taip, tarsi nenorėtų nieko daryti be Mozės pritarimo. Tas „palik mane vieną“ – tai iš tiesų tarsi prašymas, kad Mozė nesitrauktų, bet maldautų Dievą pasigailėti neištikimos Izraelio tautos.

Ir Mozė ėmė maldauti Dievą, kad nebaustų savo išrinktosios tautos. Jis pirmiausia primena, kad paties Dievo iniciatyva tauta buvo išgebėta iš Egipto, tad jei dabar Dievas sunaikintų Izraelį, egiptiečiai galėtų sakyti: „Pikto siekdamas jis išvedė juos, tik išžudyti juos kalnuose ir išnaikinti nuo žemės veido“ (Iš 32,12). Pradėtas išganymo darbas turi būti užbaigtas. Kitaip – jei Dievo tauta dabar būtų pražudyta – tai galėtų būti suprasta kaip Dievo nesugebėjimas užbaigti pradėtą darbą. Dievas negali leisti kad taip atsitiktų. Mozė šaukiasi taip pat Dievo ištikimybės. „Atsimink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip tu jiems prisiekei pačiu savimi, sakydamas: 'Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie paveldės jį amžinai'“. (Iš 32,13). Galiausiai, kai aukso veršis buvo jau sunaikintas, vėl užkopęs ant kalno, Mozė imasi dar vieno bandymo įtikinti Dievą, kad pasigailėtų savo tautos: „O dabar, jei tu tik atleistum jų nuodėmę... bet jei ne, ištrink mane iš knygos, kurią parašei“ (Iš 32,32). Stovėdamas Dievo akivaizdoje Mozė siūlo savo paties gyvybę mainais už tautos išgelbėjimą.

Jo žodžius „ištrink mane“ Bažnyčios Tėvai suprato kaip užuominą apie būsimą Kristaus auką. Manau, - sakė popiežius, - kad ties šia vieta verta ir sustoti. Kristus susitapatino su žmogumi, kad užstotų visą žmoniją. Ir mus jis kviečia tapatintis su juo. Jis mums atnešė naują Įstatymą, bet ne akmens lentas kaip Mozė, o save patį, savo kūną ir kraują. Katechezę popiežius baigė šv. Pauliaus laiško romiečiams žodžiais: „Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?! Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8,33-35.38.39).