Popiežiškajam bažnytinės muzikos institutui – 100 metų. Benedikto XVI laiškas šia proga.

Popiežiškasis bažnytinės muzikos („Musica sacra“) institutas mini šimtąsias metines. Jį, iš pradžių vadintą Bažnytinės muzikos aukštosios mokyklos vardu, įsteigė popiežius šv. Pijus X pačioje 1910 m. pabaigoje. 1911 m. mokykla priėmė pirmuosius studentus. Vėliau, jau Pijaus XI pontifikato metais institutui buvo suteiktas dabartinis pavadinimas. Pirmus septynis dešimtmečius Institutas veikė Romos centre – šv. Apolinaro aikštėje. Prieš beveik tris dešimtmečius, 1983 m. Jonas Paulius II Bažnytinės muzikos institutui suteikė naujas patalpas – administracija liko senosiose patalpose, o didaktinė dalis ir biblioteka persikėlė į Romos šiaurinėje dalyje esančią Šv. Jeronimo benediktinų abatiją. Pažymėtina, kad tėvams benediktinams patikėta ir liturgijos mokykla – Popiežiškasis Šv. Anzelmo institutas, tuo pabrėžiant liturgijos ir bažnytinės muzikos tarpusavio ryšius.

Šiemet minimų Popiežiškojo „Musica sacra“ instituto šimtųjų metinių proga, popiežius Benediktas XVI parašė laišką Instituto Didžiajam kancleriui ir Katalikiškojo ugdymo kongregacijos prefektui kardinolui Zenonui Grocholewskiui.

Laiške Šventasis Tėvas pirmiausia primena Vatikano II Susirinkimo liturginę konstituciją „Sacrosanctum Concilium“, kuri ragino visus kam rūpi liturgijos kilnumas ir grožis, o visų pirma Bažnyčios ganytojus, rūpintis bažnytine muzika ir ypač giedojimu, kuris yra svarbi liturgijos dalis.

Popiežius primena ir istorines aplinkybes, kuriomis Popiežiškasis bažnytinės muzikos institutas buvo įkurtas. Keletą metų anksčiau prieš jo įkūrimą, 1903-ųjų lapkričio 22-ąją, popiežius šv. Pijus X paskelbė dokumentą, kuriuo reiškė susirūpinimą tuometine bažnytinės muzikos būkle. Bažnytinis giedojimas buvo gerokai paveiktas tam metui būdingos operinės muzikos. Popiežius ragino deramą dėmesį skirti turtingai daugelio amžių tradicijai ir apvalyti bažnytinę muziką nuo pasaulietinių madų įtakos. Būtent šiuo tikslu buvo įkurtas Popiežiškasis bažnytinės muzikos institutas, kuris daug pasitarnavo, kad būtų atrasta ir vertinama ypač popiežiaus Grigaliaus Didžiojo muzikinė tradicija.

Paskutiniais dešimtmečiais, - toliau savo laiške rašo popiežius Benediktas, - Institutas daug pasidarbavo, kad visoje Bažnyčioje būtų kuo geriau įsisavintas Vatikano II Susirinkimo mokymas apie bažnytinę muziką. Akademinį išsilavinimą institute gavo daug kompozitorių, kapelmestrių, atlikėjų, liturgistų ir muzikos mokytojų, kurie savo ruožtu tapo bažnytinės muzikinės kultūros formuotojais visame pasaulyje.

Turime savęs vis iš naujo klausti: kas yra pagrindinis liturgijos subjektas? Atsakymas paprastas: Bažnyčia! Ne pavieniai žmonės ar bendruomenės švenčia liturgiją. Liturgija – tai Dievo veikimas Bažnyčioje, kuri, savo ruožtu, turi savo istoriją, savo turtingą tradiciją ir pasižymi kūrybingumu. Liturgija, o tuo pačiu ir bažnytinė muzika, gyvena nuolatiniu dinamišku santykiu tarp sveikos tradicijos ir teisėtos pažangos (sana traditio – legitima progessio). Vatikano II Susirinkimo tėvai pabrėžė, kad šios dvi sąvokos viena kitą papildo. Tradicija yra gyva tikrovė, turinti savyje pažangos, vystymosi pradą.

Remdamiesi šiais tvirtais ir patikimais pagrindais, o taip pat ir jau šimtamete savo darbo patirtimi, tęskite studentų formavimo darbą, kad jie įgytų rimtą įvairių muzikos sričių išmanymą, - linki popiežius kardinolui, Instituto Didžiajam kancleriui, adresuotame laiške. (jm)