Popiežiaus kalba Naujojo evangelizavimo tarybos sesijos dalyviams
Pirmadienio vidudienį Benediktas XVI audiencijoje priėmė pirmą kartą į plenarinę sesiją
susirinkusius Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos narius ir bendradarbius.
Dar nepraėjo nei metai nuo šios tarybos steigiamojo dokumento Ubicumque et semper
paskelbimo 2010 metų rugsėjo 28 d.
Pasak Šventojo Tėvo, Naujojo evangelizavimo
tarybos įsteigimas buvo būtinas atsakas į krikščioniško gyvenimo krizę, kuri pastebima
daugelyje šalių, ypač turinčiose senas krikščioniškas šaknis. Džiugu, kad naujoji
taryba jau pradeda darbą. Jos indėlis bus svarbus 2012 metų rudenį vyksiančiam Vyskupų
sinodui, kuris šį kartą kalbės apie „naujo evangelizavimo ir krikščioniško tikėjimo
perdavimo“ temą.
Terminas „naujasis evangelizavimas“, - kalbėjo popiežius,
- išreiškia atnaujinto skelbimo būdo poreikį, ypač gyvenantiems smarkiai sekuliarizacijos
pažymėtuose kraštuose. Evangelija visada yra naujas skelbimas apie Kristaus duotą
išgelbėjimą, kad žmonija būtų įtraukta į Dievo slėpinį ir jo meilės gyvenimą, atvertų
ją patikimai ir stipriai ateities vilčiai.
Pabrėžti, kad šiuo istoriniu metu
Bažnyčia turi „naujai“ evangelizuoti, reiškia sustiprinti misijų veiklą, pilnai vykdant
iš Viešpaties gautą siuntimą.
Vatikano II Susirinkimo tėvai toliaregiškai nuspėjo,
kad dėl įvairių priežasčių visuomenė radikaliai pasikeis, sukurdama visiškai naują
situaciją. Šiandien jų įžvalgos apie kultūrinius pokyčius jau gali būti lengvai patvirtintos.
Būtent ši pasikeitusi situacija, sukūrusi naujas sąlygas tikintiesiems, ir
reikalauja apmąstyti kaip pagrįsti tikėjimo protingumą skirtingoje aplinkoje. Dabar
patiriamos krikščioniško gyvenimo krizės bruožai yra Dievo išstūmimas iš asmenų gyvenimo,
bendras abejingumas krikščioniškam tikėjimui, bandymas išstumti jį iš viešojo gyvenimo.
Praėjusiais
dešimtmečiais dar buvo įmanoma įvardinti bendrą krikščionišką jauseną, vienijančią
ištisas kartas, užaugusias pavėsyje tikėjimo, kuris teikė formą ir kultūrai. Šiandien,
deja, stebima fragmentiškumo, skilimo drama, nebėra vienijančio pamato, dažnai nutinka
taip, kad asmenys trokšta priklausyti Bažnyčiai, tačiau turi suformuotą pasaulėžiūrą,
kuri sunkiai derinasi su tikėjimu.
Skelbti Jėzų Kristų, vienintelį pasaulio
Išgelbėtoją, šiandien atrodo sudėtingiau nei anksčiau. Tačiau mūsų užduotis išlieka
tokia, kaip ir mūsų istorijos pradžioje. Pati misija nepakito, neturi keistis ir ta
drąsa bei entuziazmas, su kuria veikė apaštalai ir pirmieji Kristaus mokiniai.
Šventoji
Dvasia juos vedė ir šiandien ta pati Dvasia veda toliau. Nereikia manyti, kad ši vedimo
ir evangelizavimo malonė baigėsi ir išseko su apaštalais.
Esama dinamiško tęstinumo
tarp pirmųjų mokinių ir mūsų skelbimo, - sakė popiežius Benediktas XVI. Pasak jo,
amžiams bėgant Bažnyčia niekada nenustojo skelbti gelbstinčio Jėzaus Kristaus mirties
ir prisikėlimo slėpinio. Tačiau šiandien šiam skelbimui reikia naujo polėkio, kad
galėtų įtikinti dažnai išsiblaškiusį ir abejingą mūsų laikų žmogų.
Reikia ieškoti
naujų skelbimo kelių. Ir tiems, kurie lieka prisirišę prie krikščioniškų šaknų ir
išgyvena nelengvą santykį su modernybe, reikia padėti suprasti, kad buvimas krikščionimi
nėra koks drabužis, dėvimas privačiai ar tam tikromis progomis, tačiau kažkas gyvo
ir visa apimančio, galinčio priimti viską, kas modernybėje yra gero.
Linkiu,
kad šių dienų darbuose galėtumėte nubrėžti gaires projekto, galinčio padėti visai
Bažnyčiai ir vietinėms Bažnyčioms naujojo evangelizavimo įsipareigojime, - audiencijos
dalyviams kalbėjo Šventasis Tėvas, savo kalbos pabaigos priminęs dar vieną labai svarbų
dalyką: žingsnis į žingsnį kartu su atnaujintu skelbimu turi eiti krikščioniško gyvenimo
būdas. Juk evangelizuojama ir savo gyvenimu, Viešpačiui Jėzui ištikimo gyvenimo pavyzdžiu,
trumpai tariant, šventumu, laisvu nuo šio pasaulio galių. (rk)