Kauno arkivyskupijos kunigų konferencija ir šv. Mišios už Arkivyskupą bei visus dvasininkus
Gegužės 18 d. arkivyskupijos kunigai gausiai dalyvavo kunigų konferencijoje, kuri
surengta kurijoje. Ši konferencija buvo skiriama neeilinei Kauno arkivyskupijos istorijos
datai – šiemet arkivyskupija mini jubiliejinius, 85-uosius, savo įkūrimo metus.
Kauno
arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius šioje konferencijoje apžvelgė arkivyskupijos
istoriją, primindamas jos iškiliausias datas ir įvykius, ypač Nepriklausomybės laikotarpiu,
pastarąjį dešimtmetį. Geru žodžiu paminėtos bendros, dažnai nelengvos, visų pastangos,
įgyta gera organizacinė, bendradarbiavimo patirtis, pasidžiaugta, kad šiandien arkivyskupijos
bendruomenės gyvenimui darnos teikia Kauno arkivyskupijos antrojo sinodo nutarimai,
vis labiau dvasiniams poreikiams tarnauja per 20 metų neatpažįstamai pasikeitusi Šiluva,
2008-aisiais gražiai paminėtas Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejus,
įamžintas palaimintojo Jono Pauliaus II atminimas, pastaruoju metu plėtojamas ekumeninis
bendradarbiavimas ir kt. „Jūs buvote svarbiausi darbininkai, o mes, vyskupai, tik
padedame jums“, – sakė arkivyskupas kunigams, pabrėždamas, jog niekas kitas taip nesuartina,
kaip bendras darbas.
Užbaigdamas ganytojas pakvietė kunigus drauge švęsti Eucharistijos
Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje, dėkoti Dievui už visus arkivyskupijos dvasininkus,
gyvus ir jau iškeliavusius pas Viešpatį.
Eucharistiją drauge koncelebravę kunigai
joje meldėsi ir už savo ganytoją arkivyskupą S. Tamkevičių, konsekruotą vyskupu prieš
20 metų, 1991 m. gegužės 19 d. (nuo 1996 m. – arkivyskupą metropolitą).
Per
pamokslą arkivyskupas nuoširdžiai pasidalijo kunigystės patirtimi, kurią įgijo savo
nueitame 49 metų kunigo ir 20 metų vyskupo tarnystės kelyje. Jame didžiausia Dievo
dovana jis pavadino sutiktus žmones ir sunkumuose nuolat lydėjusią Viešpaties ranką.
Sakė nuo pat tarnystės pradžios pažinęs daug gerų kunigų – dažnai skirtingo būdo,
sumanumo, drąsos, bet uolių, gyvenančių Bažnyčios rūpesčiais, taip pat sutikęs labai
gerų draugų ir bendradarbių pasauliečių, seserų vienuolių.
„Kunigystės kelyje
radau daug skaidrios šviesos ir džiaugsmo, kuris neapleido net tuomet, kai reikėjo
dirbti gamykloje, melioracijoje, net būnant už grotų ir Sibiro tremtyje. Atrodo, tie
ilgi kunigystės metai buvo vienas gražus nuotykis su daugybe nepakartojamų scenų.
Ir ta šviesa nebuvo kažkokių neeilinių pastangų vaisius, bet tikrų tikriausia dovana
Dievo, kuris vedė, kur norėjo, ir kurio negalėjau nepaklausyti“, – sakė arkivyskupas.
Vyskupo tarnystė, jo žodžiais tariant, suteikia daugiau galimybių daryti gera, o drauge
tai ir kryžius – „kai reikia daryti nepopuliarius sprendimus, kai reikia ne tik priglausti,
bet ir pasakyti karčią tiesą“.
Liturgijos pabaigoje visos arkivyskupijos bendruomenės
vardu dėkojant Dievui už apaštalinę tarnystę ganytoją pasveikino augziliaras vyskupas
Jonas Ivanauskas, sakydamas: „Viešpats Jus pašaukė taip svarbiu Bažnyčiai Lietuvoje
laikotarpiu, kad Kristaus Geroji Naujiena atgimtų, sustiprėtų ir duotų gausių vaisių.
<...> Jūsų gyvas tikėjimas, gyvenimo patirtis, uolumas ir rūpestis dėl Bažnyčios,
bendrojo gėrio, kartu yra Dievo malonė – Dievo malonė jums ir Dievo malonė Viešpaties
bendruomenei.“
Prieš suteikdamas ganytojiškąjį palaiminimą, arkivyskupas S.
Tamkevičius nuoširdžiai padėkojo broliams kunigams – nuo pačių artimiausių bendradarbių
– vyskupo, dekanų iki atokiausiose, mažiausiose parapijose tarnaujančių kunigų, atsiprašė,
jei ko nors nepastebėjo, neįvertino, nepadėkojo. Pasak ganytojo, kiekvieno darbus,
žmonių akimis didesnius ar mažesnius, Viešpats matuos savo žvilgsniu – svarbu, kad
kiekvienas darytų tai, ką pajėgia ir kaip supranta, o atlygis ateinąs iš Viešpaties.