„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro
kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam
sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir
jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka,
nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų
balso“.
Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai
reiškia. O Jėzus kalbėjo toliau:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš
– avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė
jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir
ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės
turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų. (Jn 10, 1–10)
GANYTOJAI IR
PLĖŠIKAI
Kasmet ketvirtojo Velykų sekmadienio Mišiose skaitoma ištrauka, kurioje
Viešpats Jėzus apibūdina save, kaip Gerąjį Ganytoją. To meto klausytojams, gerai pažįstantiems
Senąjį Testamentą, besimeldusiems psalmių žodžiais, buvo aišku, kad, vadindamas save
Geruoju Ganytoju, Jėzus liudija savo dievystę, o drauge rūpestį savo žmonėmis, kuriuos,
kaip geras ganytojas, nori atvesti į laimingą amžinybę. Visai neseniai atšvęstos Velykos
primena mums, kokiu būdu Išganytojas parodė tą rūpestį: ne žodžiais ar gražiais pažadais,
bet savo paties gyvybės auka.
Drauge Viešpats Jėzus pasirūpino ir tais, kurie
amžių bėgyje turės priimti Jo atneštąsias dovanas, įsteigdamas Bažnyčią – savo kaimenę,
kuria turi rūpintis ganytojai: vyskupai, pradedant nuo Romos vyskupo – popiežiaus,
drauge su savo bendradarbiais kunigais ir diakonais.
Šio sekmadienio Mišių
Evangelijos ištraukoje kaip tik ir kalbama apie Bažnyčios ganytojus, atkreipiant dėmesį,
kad anaiptol ne visiems užtenka reikiamo pasišventimo, kokį turi Jis pats, vyriausias
visų mūsų Ganytojas. Plėtodamas palyginimą apie kaimenę, Jėzus tvirtina: „Aš – avių
vartai“, ir prideda: „Kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas“, tuo tarpu tie, kurie
ateina kitais keliais, „buvo vagys, plėšikai, kurie… ateina vien tik vogti, žudyti,
naikinti“.
Du Bažnyčios istorijos tūkstantmečiai tik patvirtina šių Išganytojo
žodžių teisingumą. Krikščioniškajame gyvenime buvo daug nuostabių ganytojų, visiškai
pasišventusių tikinčiųjų gerovei, pasirengusių atiduoti ir iš tiesų atidavusių gyvybę
už savo ganomuosius. Verta prisiminti kankiniais tapusius vyskupus ir švento gyvenimo
kunigus, o taip pat dar daugiau tokių vyskupų ir kunigų, kurie, kad ir nebūdami iškelti
į altorių garbę, kiek leido jų žmogiškos jėgos, save atidavė tarnavimui kitiems.
Aišku,
drauge su jais galime išvardyti ir nemaža tokių, kurie ganytojo pareigas suvokė kaip
galimybę iškilti visuomenėje, padaryti karjerą, sukaupti turtų ar paprasčiausiai patenkinti
savo tuštybę: pseudo-ganytojai, pasirengę ne tarnauti kaimenei, bet ja pasinaudoti,
sukeliantys papiktinimus, išprovokuojantys nusivylimą ir atnešantys kitas nelaimes.
Žinant
žmogaus prigimtį ir pasinaudojant šio sekmadienio Evangelijos žodžiais, galima patvirtinti,
kad tokių „vagių ir plėšikų“ buvo ir tebėra iki šiol, ir bus ateityje. Jėzus tai gerai
žinojo, netgi galėjo pamatyti savo mokiniuose: vienas iš apaštalų Jėzų išdavė, kitas,
saugodamas savo kailį, Jo tris kartus išsigynė, ištikus pavojui visi mokiniai pabėgo,
o kryžiaus papėdėje iš dvylikos stovėjo tik vienas. Vis dėlto Viešpats kaip tik tokiems
moki-niams patikėjo savo kaimenę. Norėdamas išgelbėti žmoniją Jis galėjo pasirinkti
kitą būdą, tačiau, nors ir gerai žinodamas žmogiškos prigimties trapumą, šiam darbui
pakvietė žmo-nes. Jis netgi paragino visus tikinčiuosius, kad tokių ganytojų prašytų,
sakydamas: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža; prašykite tad pjūties Viešpatį, kad
siųstų darbininkų į savo pjūtį“.
Tai ypatingai turėtume prisiminti šiandien,
Gerojo Ganytojo sekmadienį, kuomet meldžiamės už pašaukimus į kunigystę. Pašauktųjų
būti ganytojais visuomet bus. Mes nežinome, ar pašauktieji sugebės atsakyti „taip“,
ar verčiau pasirinks „ne“? Nežinome, ar pasirinkusieji tą kelią bus geri, ar blogi
ganytojai, o gal tik vidutinybės tarp tų dviejų kraštutinumų? Vis dėlto tikėjimo požiūriu
tai nėra labai svarbu. Mes tikime ne į vyskupus ar kunigus, bet į Jėzų Kristų, kuris
savo dieviškąja išmintimi pasirinko kelią pas mus per savo Bažnyčioje esančių tarnų
rankas. Jie yra tik įrankiai Dievo rankose, tiek gerieji, tiek blogieji atsakys už
savo darbus Viešpačiui Dievui. Iš tiesų jie žino, kad ne jie, o Dievas gelbsti pasaulį,
ir net pats geriausias iš jų privalo sakyti: „Esame nenaudingi tarnai“.