Kamiliečių ligoninei Tailande 50 metų. Šv. Kamilio Leliečio charizma
Šį sekmadienį kamiliečių misionierių ligoninė Tailande, Bankoke, paminėjo savo penkiasdešimtąsias
įsteigimo metines. 1960 metais baigta statyti ir pradėjusi veikti ligoninė buvo skirta
patiems vargingiausiems visuomenės nariams, taip pat darbininkams. Jos dabartinis
direktorius, italas kamilietis t. Renato Attrezzi žinių agentūrai „MISNA“ sakė, kad
ligoninės vykdomas darbas, orientuotas ne į pelną, o tikrai į varguolių poreikius,
per kelis dešimtmečius nusipelnė įvertinimą tiek žmonių, tiek valdžios akyse.
Kita
vertus, turbūt atėjo laikas persvarstyti ligoninės sostinėje vaidmenį ir ateitį, -
sakė italų misionierius. Pasak jo, ligoninė buvo pastatyta kaimiškoje vietovėje, netoli
Bankoko, kad būtų pasiekiama smulkiems žemdirbiams ir kitiems, kuriems sveikatos paslaugos
buvo nepasiekiamos. Tačiau Tailando sostinei sparčiai augant, ligoninė paradoksaliai
atsidūrė viename iš gyvenamųjų kvartalų, kurį ne visi gali lengvai pasiekti. Kyla
klausimas kaip vykdyti pradinę kamiliečių misiją, pagal jų steigėjo šv. Kamilio Leliečio
dvasią: pirmiausia rūpintis apleistais arba socialiai atmestais ligoniais.
Tailande
gyvuoja aštuonios kamiliečių bendruomenės. Jų vykdomas darbas yra labai platus. Padedama
seneliams, kurie kartais dar gali šiek tiek savimi pasirūpinti, kartais nebegali.
Padedama atmestiems senyviems žmonėms. Rūpinamasi psichikos ligoniais. Veikia 60 lovų
ligoninė, kuri suteikia pilną pagalbą ir gydymą AIDS ligoniams. Dar kita 50 vietų
ligoninė skirta vaikams, dažnai našlaičiams ar pamestinukams.
*
Kamiliečiai
vadovaujasi šv. Kamilio Leliečio gyvenimo pavyzdžiu. Šio šešiolikto amžiaus pabaigoje
ir septyniolikto pradžioje gyvenusio ir dirbusio šventojo gyvenimo istorija iš tiesų
spalvinga. Jis nuo paauglystės, kartu su savo tėvu, samdomu kariu, maišėsi aplinkoje,
kurioje azartiniai žaidimai, vulgarybės, peštynės buvo kasdienybė. Vėliau pats tapo
samdiniu, su sunkiai valdomu charakteriu ir ydomis. 1574 metais, išsigelbėjęs iš skęstančio
laivo, atsidūrė Neapolyje ir čia, būdamas 24 metų, pasiekė dugną, tapo valkata su
perdegusia dvasia, tiesiogine žodžio prasme pralošusiu savo paskutinius marškinius.
Tačiau
pažintis su broliais kapucinais, skausmingas atsivertimas ir atgaila tapo naujo kelio
pradžia. Vėliau apvaizda jį atvedė į šv. Jokūbo ligoninę Romoje, kurioje jis, pats
išgyvenęs ligą, pasišventė kitų kūnų ir sielų slaugai. Šv. Jokūbo ligoninėje baisiomis
sąlygomis gyvenimo galo laukdavo patys vargingiausieji. Jų prižiūrėtojai buvo abejingi
smulkūs nusikaltėliai, kuriems buvo paskirta tokia bausmė. Tai neišgąsdino Kamilio
– tarp daugybės mažų ir didelių rūpesčių, jis pradėjo kurti jo tikėjimą atitinkančią
tikrovę, kurioje vargšas yra Dievo vaikas, nusipelnęs meilės ir švelnumo. Trisdešimt
metų Kamilis Lelietis dirbo šv. Jokūbo ligoninėje. Jo charizma susilaukė pasekėjų
ir suteikė pradžia naujai kongregacijai – prieš mirtį 1614-aiaisais kamiliečiai jau
turėjo apie 300 narių, keturiolika namų ir aštuonias ligonines. (rk)