Dariusz Kowalczyk SJ, Vatikano II Susirinkimas (24): „Ad gentes”
Tęsiame pašnekesių ciklą, skirtą Vatikano II Susirinkimo mokymui dabartinio Bažnyčios
gyvenimo kontekste, kurį mūsų radijui parengė Popiežiškojo Grigaliaus universiteto
profesorius Dariusz Kowalczyk SJ.
Neteisingai suprantantieji Susirinkimo
dvasią šiandien sako, kad norėdami su kitais susikalbėti, turime liautis juos evangelizavę.
Evangelizavimas, suprantamas kaip katalikų tikėjimo skelbimas žodžiu ir pavyzdžiu,
priešingas dialogui su kitomis religijomis ir konfesijomis, taip pat ir su netikinčiais.
Sakoma, kad dialogas vienija, o evangelizavimas tik trukdo.
Susirinkimas šitaip
nemoko. Dekrete dėl Bažnyčios misijų veiklos skaitome: „Bažnyčia savo prigimtimi yra
misionieriška“ (n. 2), o tai reiškia, jog Bažnyčia turi stengtis Evangelijos žinią
paskelbti visiems žmonėms. To reikalauja josios katalikiškumas ir ji tai daro paklusdama
savo Įkūrėjo priesakui (plg. n.1): „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų
žmones“ (Mt 28,19). Tad dialogas čia turi būti suprantamas kaip evangelizavimo elementas,
o ne jo priešingybė.
Susirinkimas moko, kad ir nekrikščionys gali būti išganyti,
nes Dievas, tik jam vienam žinomais būdais, apdovanoja savo malonėmis taip pat ir
tuo žmones, kurie ne dėl savo kaltės nėra girdėję Evangelijos. Tačiau tuo pat metu
Susirinkimas tvirtina, kad „negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią
Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba
joje pasilikti“ (n. 7).
Praeityje ne visada buvo suprantama, kad Evangelijos
skelbimas turi gerbti žmogaus laisvę. Dėl to Susirinkimas aiškiai sako: „Bažnyčia
griežtai draudžia ką nors versti arba nederamai įkalbinėti bei vilioti priimti tikėjimą“,
tačiau kartu ir „labai energingai pabrėžia, jog nė vienas žmogus neturi būti nuo tikėjimo
atgrasomas neteisėtomis spaudimo priemonėmis“ (n. 13). Šitie žodžiai tinka pirmiausiai
toms situacijoms, kur agresyvus laicizmas veikia su kone misionierišku ar tiksliau
sakant „antimisionierišku“ įkarščiu.