Šveicarijoje minimas „Europos ekumeninės chartijos“ dešimtmetis. Vyskupo Daucourt pastabos

Šį pirmadienį, gegužės devintąją, Šveicarijoje, Fribūro universiteto Ekumeninių studijų institute paminėtas „Europos ekumeninės chartijos“ pasirašymo dešimtosios metinės.

Paminėjimo seminare dalyvavo Europos katalikų vyskupų konferencijų tarybos, Europos Bažnyčių tarybos ir Šveicarijos krikščioniškų Bažnyčių bendruomenės vadovai ar delegatai. Po seminaro pranešimų ir apvaliojo stalo diskusijų, jo dalyviai sudalyvavo bendrose ekumeninėse pamaldose Fribūro universiteto koplyčioje.

Europos ekumeninė chartija buvo pasirašyta 2001 metų balandžio 22 dieną, savaitę po Velykų. Tai nebuvo improvizuotas ir paviršutinis gestas. Jį paruošė Europos krikščioniškų Bažnyčių pasiryžimas dalyvauti ekumeniniame dialoge. Chartijos idėja kilo dar 1989 ir 1997 metų Europos ekumeniniuose susitikimuose Bazelyje ir Grace. Po išsamių diskusijų buvo parengtas chartijos tekstas, jį 2001 metais pasirašė kardinolas Miloslav Vlk ir metropolitas Jeremijas, Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) ir Europos Bažnyčių tarybos (CEC) pirmininkai.

„Europos ekumeninė chartija“ nėra dogmatinis ar kanoninis dokumentas. Kiekviena pusė laisvai renkasi ar laikytis joje išdėstytų principų bei gairių. Tik iš laisvo pritarimo kyla dokumento saistantis pobūdis.

Vienas iš seminaro pranešėjų buvo Nantero (Prancūzija) vyskupas Gerard Daucourt, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos narys. Štai keletas minčių ir pastabų iš jo pranešimo.

Pirmiausia jis pažymėjo, kad „Europos ekumeninė chartija“ buvo priimta su dideliu susidomėjimu ir entuziazmu tų, kurie darbuojasi ekumeniniame dialoge, tiek oficialiame, tiek neformaliame. Tiesa, kad šiandien to entuziazmo matoma gerokai mažiau. Tačiau nereiškia, kad Chartija buvo vienadienis reiškinys. Chartija niekad nebuvo kokiu nors strateginiu planu. Pirmiausia ji buvo pasitikėjimo Dievu aktas, deklaracija, kad Viešpats yra didžiausia krikščionių sutaikymo ir suvienijimo viltis. Ir nereikia abejoti, kad toks pasitikėjimo aktas palietė ne vieno krikščionio širdį ir duoda vaisių.

Nantero vyskupas atkreipė dėmesį į keletą dabartinės ekumenizmo situacijos akcentų. Pasak jo, ekumeninis dialogas skirtas visiems krikštytiems, kurie priklauso vienai ar kitai bažnytinei bendruomenei, ne tik tiems, kurie tiesiogiai darbuojasi ekumeninio dialogo srityje, ne tik teologams ar dvasininkams. Problema yra ta, kad dauguma tikinčiųjų apie ekumeninį dialogą yra mažai informuoti, o neretai ir netiksliai informuoti. Viena vertus, tai priklauso nuo to, kad gyvename šiuolaikiniame informacijos pasaulyje, kurio dėsniai veikia ir ekumenizmą: apie daug ką esame informuojami 45 sekundžių reportažuose su komentaru iš dviejų sakinių. Dėl informacijos trūkumo daug krikščionių tiesiog nežino ar nesupranta kiek jau yra pasiekta. Tai nėra priekaištas žurnalistams, kurie priversti „įtilpti“ į jiems skirtą pranešimo laiko trukmę. Tačiau reikia tai žinoti ir skatinti sąmoningumą, jog ekumeniniai pokalbiai yra visų reikalas.

Kitas aspektas yra pačios ekumenizmo, krikščionių vienybės sąvokos supratimas. Daug kartų buvo pakartota, kad ta vienybė nėra vienodumas, kad kiekviena konfesija, tradicija ar bendruomenė turi dovanų ir turtų, kuriais gali pasidalinti su kitais. Šventoji Dvasia dovanoja vienybę įvairovėje. Tačiau neretai manoma, kad ši vienybė jau pasiekta – nors esame skirtingi, tačiau nebekariaujame, kalbame ir meldžiamės kartu. Tačiau tai, ką prancūzų protestantų pastorius Jean Tartier vadino „taikiai pasidalijusių Bažnyčių“ bendravimu, nėra tikra vienybė ir Ekumeninė chartija tai primena. Nežinome kada ir kokiu būdu pasieksime vienybę, tačiau svarbu nenuleist rankų.

Ne paskutinėje vietoje tarp sunkumų yra kiekvienoje bendruomenėje – ortodoksų, katalikų ar protestantų – egzistuojančios srovės, kurios nusiteikusios prieš ekumenizmą. Tai mažumos judėjimai, tačiau jie yra realūs ir turi savo svorį.

Pranešimo pabaigoje vyskupas Daucourt atkreipė dėmesį į du ekumenizmo kelius, ne vienintelius, bet svarbius. Viena, tai Bažnyčių pagalba jaunimui, priklausančiam skirtingoms konfesijoms, susitikti, dalintis, kalbėtis, ieškoti. Čia galima paminėti Taizé, bet yra ir kitų panašių mažesnių centrų. Antra, tai bendra tarnystė varguoliams, stokojantiems, silpniesiems. Ši tarnystė yra vienybės šaltinis, nes už kiekvieno vargšo stovi pats Jėzus, kuris klausia: „ar aš tau egzistuoju? Ar tu mane myli?“. (rk)