Trečiasis Velykų sekmadienis

Ir štai tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.

Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.

Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. (Lk 24,13-35)

NUGALĖTAS SKAUSMAS, Mons. Adolfas Grušas

Ko gero, tai yra viena iš žinomiausių ir gražiausių Evangelijos ištraukų. Pasakodamas apie mokinius iš Emauso, kurie, visiškai netekę drąsos, palikę Jeruzalę skuba namo, evangelistas Lukas drauge aiškiai pademonstruoja, kaip mes, žmonės, sugebame komplikuoti sau gyvenimą.

Nuliūdę mokiniai tarpusavyje kalbasi apie juos ištikusią nesėkmę. Jie, kaip pasitaiko tarp pasimetusių žmonių, tarsi lenktyniauja, kuris pasirodys labiau prislėgtas ir nusiminęs. Atrodo, tarsi jie varžytųsi dėl nelaimingiausio mėnesio mokinio vardo. Jų kelionė – tai viena kitą keičiančios dejonės ir nuolatinis grimzdimas į neviltį.

Tai iš tiesų nuvilia… Jie buvo šalia Jėzaus, mokėsi iš Jo ir, atrodo, turėtų kitus padrąsinti, bet vietoje to patys demonstruoja nusivylimą. Iš tiesų baisu bendrauti su žmonėmis, kurie, matydami tave nuliūdusį, vietoj padrąsinimo pradeda vardinti juos pačius ištikusias nesėkmes.. Pasidalijimas blogiu niekada netaps bent pusėtinu džiaugsmu, bet priešingai – tampa dvigubu liūdesiu.

Prie mokinių prisiartina Jėzus ir eina kartu, tačiau, kaip rašoma Evangelijoje, mokiniai jo nepažino.

Kaip tai galėjo atsitikti?!

Jie nepakėlė akių nuo savęs ir savo problemų, todėl jų akys nesusitiko su Viešpaties žvilgsniu. Jie buvo tiek kupini „švento“ skausmo, kad net nesuvokė, jog jau nebėra jokios priežasties liūdėti! Jie nepajėgė išsiveržti iš savo susikurto narvo. Todėl Išganytojui nebeliko nieko kito, kaip tik pačiam imtis iniciatyvos. „Kas atsitiko?“ - klausia mokinių Jėzus. Mokiniai pasijunta įžeisti. Iš kur atsirado šis neišmanėlis? Ar jis nemato, kad jie yra nuliūdę? Gal jų veidai nepakankamai ištįsę? Kaip šis svetimšalis drįsta pertraukti jų dejones? Ar jis nieko nežino apie pasaulio situaciją? Apie terorizmą? Apie ekonominę krizę?

Skausmas mus savotiškai ramina, leidžia pasijusti savimi, pagaliau, suvienodina mus. Ne vieną kartą, įsileidę į nenaudingus ir neprotingus ginčus, baigiame juos, demonstruodami liūdesį dėl to, kas pasaulyje yra bloga. Netgi susidaro įspūdis, kad mums patinka liūdėti.

Netekau sūnaus… Man nesiseka… Mane paliko vyras… Vaikai neklauso…

Skausmas tampa mūsų atpažinimo ženklu: taip prisistatome kitiems, ko gero, norime, kad ir kiti mus iš to atpažintų, galbūt parodydami užuojautos ar ištiesdami pagalbos ranką. Esame naivūs… Kada suprasime, kad žmonės bėga nuo svetimo skausmo, kaip nuo maro?

Šio sekmadienio Evangelija mums pasakoja apie tai, kad mokiniams reikėjo pamiršti tuščią Jėzaus kapą, peržengti jį savo širdyje, o ne naudotis juo, kaip atpažinimo ženklu.
Likę be Jėzaus, mokiniai pasijuto apleisti ir įžeisti.

„Kas atsitiko?“- klausia Prisikėlusysis. Atsakydami į tai mokiniai kalba apie Jo kryžių, bet Jėzus apie tai nė neužsimena, ir tada jiedu ištaria bene pačius liūdniausius žodžius Evangelijoje: „O mes tikėjomės“…

Viltis visuomet yra nukreipta į ateitį. Kalbėti apie viltį būtuoju laiku, reiškia: patvirtinti, kad viskas žlugo. Žinoma, sunku susitaikyti su žlugusiais sumanymais, įmonės bankrotu, parapijoje suburtos grupės iširimu. Tačiau jei tokiais atvejais drauge prarandame ir viltį, tada sparčiai žengiame link dvasinės mirties.

Mes tikėjomės… Tai reikštų: buvome kvaili, kad sekėme Jėzumi iš Nazareto, kad tikėjome, jog Jis esąs Mesijas! Buvome naivuoliai! Mes tikėjomės ir nusivylėme, buvome kvailiai ir neturime jokio pasiteisinimo! Mūsų viltis mirė ant to nelemto kryžiaus, mirė kartu su Jėzumi ir buvo palaidota Juozapo iš Arimatėjos kape.

Pažįstu daug tokių liūdnų ir nusivylusių mokinių…

Tačiau Viešpats, apie kurį jie kalba, kaip apie mirusį, iš tiesų eina drauge su jais…

Mokiniai aiškiai papasakojo pakeleiviui visa, kas atsitiko su jų Mokytoju, ir kaip mokiniai liko našlaičiais. Tikriausiai jie tikėjosi supratimo ir užuojautos, tačiau vietoje to susilaukė savotiško antausio.

Jūs neišmanėliai,- sako jiems svetimšalis,- Kokios nerangios jūsų širdys tikėti.

Jėzus aiškina jiems tos kančios, savo kančios prasmę, padeda jiems iš naujo peržvelgti visus tuos įvykius, kurie yra kur kas svarbesni ir reikšmingesni, negu jiems atrodė nuo pradžios, padeda įvertinti skausmą didžiojo Dievo plano šviesoje.

Ne visuomet tas, kuris mus glosto, iš tikrųjų mus myli. Ne visada tas, kuris duoda mums antausį, linki blogo. Kartais sukrėtimas mums padeda atsipeikėti iš savo pačių susikurto skausmo ir pažvelgti į mus supančią aplinką kitaip.

Ir Emauso mokinių širdys užsiliepsnojo…

Jų nenaudingą liūdesį, kuriuo jie iki tol guodė save, nubraukė sušildantis ir apšviečiantis Dievo Žodis. Viskas, su kuo jie susidūrė, įgavo naują prasmę. Jų gyvenimas didžiojo Dievo plano šviesoje nušvito naujomis spalvomis.

Juk tai supratome ir mes, švenčiantys Jėzaus Prisikėlimą?!…