Lietuvos ganytojų velykiniai sveikinimai

Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio velykinis žodis

Kasmet laukdami šv. Velykų pajaučiame, kaip suspurda mūsų širdys, kaip atsitraukia jas slegiantis pašalas. Kas gi pajudina mūsų dvasią, kodėl šventės artėjimas užkrečia šviesiu nerimu ne tik vaikus, bet ir suaugusius, net tuos individualistus, kurie nelinkę dėtis prie visuotinio pakilimo? Paslaptis paprasta, o drauge labai gili, nepermanoma – šv. Velykos mumyse pažadina Viltį.

Kad ir kokie tikri sunkumai mus slegia – o dar sutirštiname spalvas dėl viešumoje nuolat skambančios nusivylimo temos – Viltis niekuomet mūsų nepalieka. Tik ji dažnai tūno įsispraudusi pačiame toliausiame sąmonės kampelyje. Gal nė patys nesuvokdami ilgimės Velyknakčio žvakių šviesos ir Velykų ryto varpų gaudesio kaip to momento, kai Viltis persmelks visą mūsų būtį ir jau nesileis užgožiama nerimo, abejonės ir išgąsčio.

Sveikindamas Jūsų šeimas išaušus Velykų šventėms, labiausiai trokštu ir linkiu, kad pažadintoji Viltis būtų tvari ir liktų išsiskleidusi per visas Jūsų dienas. Šią Viltį neša Prisikėlęs Kristus, todėl į Jį pakelkime savo akis, Jam atverkime savo širdis, su Juo vienykime savo gyvenimą. Parodęs, kad yra kelias iš mirties gniaužtų, Atvelykio sekmadienį Jėzus mums dar kartą primins apie Viešpaties Gailestingumą, kurio dėka šiuo keliu visi galime artėti prie Amžinybės pilnatvės.

Šiemet šv. Velykų savaitę užbaigs Jono Pauliaus II beatifikacijos iškilmės Romoje ir su jomis besivienijantis Dievo Gailestingumo kongresas Vilniuje. Nuoširdžiai kviečiu šias dienas praleisti su pakilia nuotaika ir malda, su dėkingumu Dievui ir Jo Tarnui palaimintajam Jonui Pauliui, taip mylėjusiam Lietuvą ir tiek padariusiam dėl mūsų laisvės. Tešviečia Viltis mūsų Tėvynėje, tegydo mūsų sielas tuščio Kristaus kapo slėpinys – Jis tikrai prisikėlė! Aleliuja!


Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus velykinis laiškas

Šventos Velykos yra brangiausia visų krikščionių šventė. Jei Kalėdos primena tik pirmuosius Išganytojo žingsnius mūsų žemėje, tai Velykos kalba apie jo pergalę prieš mirtį. Kalba ir apie mūsų pergalę, nes Jėzus kentėjo, mirė ir prisikėlė, kad mes turėtume gyvenimą. Jis sako: Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10). Kristaus prisikėlimo tikrovė labiausiai atsiliepia į mūsų troškimą amžinai gyventi.

Apaštalas Paulius nurodo, kaip turime švęsti Velykas. Jis kalba: Švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona (1 Kor 5, 8). Apaštalas ragina atmesti blogį ir apsispręsti už gėrį bei tiesą.

Labai gaila tų brolių ir sesių, kurie ir šiose Velykose nepajėgė ar nenorėjo išsivaduoti iš nuodėmės. Nesmerkiame jų, bet pavedame juos gailestingajai Dievo meilei. Jeigu bus ištikimųjų, kurie nepaliaus belstis į Dievo Gailestingumą, tikėkime, kad daugelis, šiandien gyvenančių su nuodėmės raugu, prisikels gyvenimui ir galės švęsti Velykas ne tik žemėje, bet ir amžinybėje.

Dauguma tikinčiųjų prieš Velykas susitaiko su Dievu bei žmonėmis ir Kristaus Prisikėlimo šventę pasitinka pilni džiaugsmo vienybėje su Prisikėlusiuoju. Būkite pasveikinti, Kristaus broliai ir seserys, švenčiantys paties didžiausio džiaugsmo, didžiausios pergalės žmonijos istorijoje atminimą. Niekas negali prilygti Kristaus prisikėlimo džiaugsmui, nes jis kalba, kad už mus yra sumokėta Dievo Avinėlio kraujo kaina ir dėl to esame pašaukti ne mirčiai, bet gyvenimui.

Šiemetinės Velykos sutampa su pasiruošimu sutikti labai džiugią žinią – Dievo tarno popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikaciją. Tai Šventasis Tėvas, labai mylėjęs Lietuvą ir daug prisidėjęs, kad greičiau mums išauštų laisvės rytas. Šis didis popiežius yra ryškus pavyzdys, ką žmogaus širdyje gali sukurti mirtį nugalėjęs Kristus. Drauge jis yra pavyzdys, kaip reikia liudyti Prisikėlusįjį net tuomet, kai aplinkui viešpatauja tamsa.

Pasaulyje buvo labai tamsu, kuomet 1978 m. Jonas Paulius II išrinktas į šv. Petro sostą. Rytuose viešpatavo totalitarinė sistema, visomis priemonėmis skleidusi bedievybę ir trypusi žmonių teises. Vakaruose viešpatavo mirties kultūrą pagimdęs sekuliarizmas, kurio veidą akivaizdžiai išvydome sugriuvus geležinei uždangai. Tiek karinga bedievybė, tiek vartotojiška sekuliari kultūra nešė dvasinę mirtį ir sėjo neviltį. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose tvyrojo slogi dvasinė atmosfera. Kas galėjo pasipriešinti šiai blogio jėgai, gaubiančiai pasaulį ir griaunančiai žmonių dvasią? Išrinktas popiežiumi Jonas Paulius II prabilo į krikščioniškąjį pasaulį, kviesdamas nebijoti blogio ir tų, kurie skleidžia blogį. Jis apvažiavo kone visą pasaulį, neaplenkdamas ir Lietuvos, ir visus kvietė į prisikėlimą bei naujo pasaulio kūrimą. „Atverkite duris Kristui ir naujiems ateities akiračiams“, – kvietė Jonas Paulius II lietuvius, vos nusimetusius ilgai trukusios okupacijos pančius.

Dievo tarno popiežiaus Jono Pauliaus II pavyzdys akivaizdžiai liudija, kiek daug gali padaryti vienas žmogus, jeigu jis gyvena ir veikia su prisikėlusiu Kristumi, jeigu jo gyvenime herojiškai praktikuojamos tikėjimo, vilties ir meilės dorybės.

Šv. Velykų proga noriu visiems palinkėti šviesaus gyvenimo su prisikėlusiu Kristumi. Su apaštalu Pauliumi linkiu ir raginu: Laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (Rom 6, 11).

Prisikėlęs Kristus kviečia ir mus prisiimti istorinę misiją – prikelti Lietuvą naujam gyvenimui. Gyvenimui, kuriame būtų gerbiamas žmogus ir nebūtų toleruojamas blogis. Tenebaido mūsų nei patiriami sunkumai, nei jokios vidinės ar išorinės blogio jėgos. Kas eina per gyvenimą su prisikėlusiu Kristumi, to negali išgąsdinti jokios šio pasaulio galybės. Todėl ryžkimės būti Prisikėlimo šviesos nešėjais savo šeimose, mokyklose, universitetuose ir darbo vietose. Visa širdimi atsiliepkime į Jono Pauliaus II raginimą: „Nebijokite! Atverkite, plačiai atlapokite vartus Kristui!“ Nebijokite siaučiančio blogio, nes su mumis yra prisikėlęs Kristus!


Telšių Vyskupo Jono Borutos ganytojinis laiškas Velykų proga

Mieli Žemaičių Žemės Krikščionys,

Sveikinu Jus visus sulaukus šviesių Kristaus Prisikėlimo švenčių. Pirmiausia kviečiu visus apmąstyti tai, ką artėjant 2011 metų Velykoms, popiežius Benediktas XVI rašė į pasaulio tikintiesiems krikščionims, taigi ir mums:

Brangūs broliai ir seserys!

Laikas, vedantis mus prie šventųjų Velykų šventimo, Bažnyčiai yra labai brangus išgyvenimas ir todėl teikia man džiugią progą kreiptis į jus ypatingu žodžiu.

Laukdama galutinio susivienijimo su savo sužadėtiniu amžinosiose Velykose, Bažnyčios bendruomenė, karštai melsdamasi ir stropiai darydama artimo meilės darbus, intensyviau žengia dvasios apvalymo keliu, kad iš Atpirkimo slėpinio apsčiau pasisemtų naujojo gyvenimo Viešpatyje Kristuje.

Toks gyvenimas jau dovanotas mūsų Krikšto dieną, kai mums, „tapusiems Kristaus mirties ir prisikėlimo dalininkais“, prasidėjo „džiugus ir uždegantis mokinystės nuotykis“. Šv. Paulius savo laiškuose nuolatos pabrėžia krikšto maudynių suteiktą nepakartojamą bendrystę su Dievo Sūnumi. Tai, kad krikštas dažniausiai priimamas esant kūdikiu, parodo, jog tai yra Dievo dovana: amžinojo gyvenimo niekas nepelno savo jėgomis. Dievo gailestingumas, panaikinantis nuodėmę ir įgalinantis gyventi būnant „tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus“ (Fil 2, 5), žmogui dovanojamas neužtarnaujamai.

Krikštas yra ne praeities ritualas, bet susitikimas su Kristumi, formuojančiu visą pakrikštytojo egzistenciją, suteikiančiu jam dieviškąjį gyvenimą ir kviečiančiu nuoširdžiam atsivertimu, pradėtam bei palaikomam Malonės ir leidžiančiam pasiekti Kristaus pilnatvės amžiaus saiką.

Bažnyčia Velyknaktį visada sieja su Krikšto šventimu: šiuo sakramentu įgyvendinamas tas didis slėpinys, kuriame žmogus miršta nuodėmei, tampa naujo gyvenimo prisikėlusiame Kristuje dalininku ir gauna tą pačią Dievo dvasią, kuri Kristų prikėlė iš numirusių (plg. Rom 8, 11). Šią neužtarnautą dovaną kiekvienas turime iš naujo atgaivinti, kasmet gavėnia siūlo mums katechumenatą primenantį kelią, kuris ankstyvosios Bažnyčios krikščionims buvo ir šiandieniams katechumenams yra nepamainoma tikėjimo ir krikščioniškojo gyvenimo mokykla: jie tikrai išgyvena Krikštą kaip savo egzistencijos svarbiausią aktą.

Mes, Žemaičių Žemės Krikščionys, 2011 m. Velykas švenčiame prisimindami, kad kaip tik prieš 600 metų – 1411 m. prasidėjusį mūsų protėvių žemaičių pasiruošimą (vėliau) 1413 m. priimtam krikštui.

Žemaičiai negalėjo būti pakrikštyti 1387 m., kai krikštijosi lietuviai aukštaičiai, nes tuomet jie nepriklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai. 1382 m. Didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila už vokiečių jam suteiktą pagalbą kovoje prieš dėdę Kęstutį ir pusbrolį Vytautą Žemaičių žemę, esančią tarp jūros ir Dubysos, padovanojo kryžiuočių ordinui. Po dvejų metų (1384 m.) kunigaikštis Vytautas, pabėgęs pas kryžiuočius, padovanojo Žemaičius iki Nevėžio upės kryžiuočiams, Vytautas dar tris kartus pakartojo šį dovanojimą, būtent 1392 m., 1398 m. ir 1404 m. Žemaičius kryžiuočiai realiai valdė tik 1399-1410 m. Tačiau jie nieko nenuveikė Žemaičių evangelizacijai ir christianizacijai. Konstancos bažnytiniame Susirinkime žemaičiai kaltino Ordiną: „Jie atidėliojo mus pakviesti krikštytis.“ Jie nepastatė nė vienos bažnyčios, neatsiuntė nė vieno kunigo. Tik 1410 m. po triuškinančios lietuvių - lenkų pergalės prieš kryžiuočių ordino riterius, Lietuvos valdovai Jogaila ir Vytautas ėmėsi žemaičių sukrikščioninimo akcijos.

Žymaus istoriko Pauliaus Rabikausko SJ nuomone, tiek 1387 m. lietuvių – aukštaičių atveju, tiek ir 1413-1417 m. žemaičių krikšto atvejais sąžiningai buvo laikomasi nuo apaštalų laikų galiojusios krikšto apeigų tvarkos. Niekas nepasiruošusių, sąmoningai neapsisprendusių nekrikštijo. Prieš krikštą tiek lietuvių aukštaičių, tiek žemaičių žemėje vyko liaudies katekizacija – katekumenatas. Aukštaičių krikštui pasiruošimo scenarijus buvo toks: 1386 02 15 Krokuvoje pakrikštijamas Lietuvos valdovas, būsimasis Lenkijos karalius Jogaila, kuris tapęs krikščioniu galėjo vadovauti visos savo tautos pasiruošimui krikštytis. Krikštui reikėjo gerai pasiruošti ir tam jie turėjo daugiau nei metus laiko, t. y. nuo 1386 m. vasario iki 1387 m. Velykų. Net anksčiau – prieš išvykdamas į Krokuvą krikštui, Vilniuje toje vietoje, kur anksčiau jis pats ir lietuviai pagonys rinkdavosi garbinti savo dievaičių, Jogaila pastatė kryžių ir pradėjo katalikų bažnyčios, būsimos Vilniaus vyskupo katedros, statybą. Ji buvo pastatyta dar prieš aukštaičių krikštą, nes 1387 02 17 Jogailos išduotame katedros aprūpinimo dokumente rašoma, kad katedra jau pastatyta. Be abejo, su iš Krokuvos iškilmių grįžtančiais Lietuvos didikais 1836 m. pavasarį į Lietuvą atvyko lenkų ar čekų kunigų bei vienuolių, kurie su nuo Gedimino laikų Vilniuje veikusiais ir lietuviškai kalbančiais pranciškonais katekizavo Vilniaus ir jo apylinkių gyventojus. Katekizacija suaktyvėjo, kai 1386 m. gale į Lietuvos sostinę atvyko pats Jogaila. Ilgesnio pasiruošimo masiniam krikštui reikėjo dar dėl vienos priežasties. Pagal krikšto apeigas pakrikštytajam įteikiamas baltas rūbas. Žinoma, kad 1387 m. krikštijamųjų buvo 30 tūkstančių Tokiai daugybei pagaminti baltus apsiaustus reikėjo nemažai laiko. Tie istoriko Dlugošo minimi balti lininiai ar vilnoniai rūbai nebuvo kokia Jogailos išgalvota priemonė patraukti prie krikšto kuo daugiau pagonių, nes tai įeina apskritai į krikšto apeigas. P. Rabikausko nuomone, lietuvių krikštijimas prasidėjo 1387 metų Didįjį Šeštadienį prieš Velykas. Taigi buvo tiksliai laikomasi tuo metu galiojusių (ir Vatikano II Bažnyčios Susirinkimo vėl sugrąžintų) krikšto apeigų.

Jų buvo laikomasi ir 1413-1417 m. krikštijant žemaičius. Prieš 1413 m. krikšto akciją žemaičiuose 1411-1413 metais lankėsi premonstratiečių vienuolis Jeronimas Prahiškis. Jis kurį laiką buvo pamokslininku karaliaus Jogailos dvare Krokuvoje, vėliau buvo atsiųstas į Lietuvą. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas jam pavedė pamokslauti tarp žemaičių, ruošiant juos krikštui. Misionierius labai uoliai ėmėsi darbo: žemaičius ne tik mokė krikščioniškojo tikėjimo tiesų, bet ir uoliai užmušinėjo gyvates – žalčius, kurias žemaičiai laikė dievais, kirto „šventuosius“ ąžuolus, gesino „šventąją“ ugnį. Iš pradžių žemaičiai tam nesipriešino, stebėjo ir laukė. Tačiau vėliau sunerimo, pas didįjį kunigaikštį Vytautą pasiuntė būrį moterų, kurios verkdamos prašė nenaikinti jų šventų vietų. Vytautas, bijodamas prarasti dar galutinai krikštui neapsisprendusius žmones, įsakė Jeronimui išvykti iš Žemaičių žemės. Tačiau tų pačių 1413 m. rudenį (spalio – lapkričio mėn.) kunigaikštis Vytautas pasikvietė karalių Jogailą ir abu Kaune sėdo į mažą laivelį ir plaukdami Nemunu, o po to Dubysa, pasiekė Žemaitijos glūdumą. Valdovai įsakė iškirsti garbinamus medžius ir užgesinti „šventąją“ ugnį. Jie patys žemaičių kalba aiškino krikščioniškąsias tiesas ir ragino pasiruošusius krikštytis. Apsisprendusius krikštijo Vytauto ir Jogailos atsivežtieji, taip pat ir iš Jeronimo Prahiškio būrio Žemaičiuose pasilikę kunigai. Pakrikštyta buvo keletas tūkstančių buvusių pagonių. Šia žemaičių krikšto akcija norėta pabrėžti, jog patys žemaičiai, vadovaujami savo valdovų, laisva valia atsivėrė krikščionybei. Valdovams grįžus atgal į Vilnių, pradėtąjį žemaičių krikštijimo darbą tęsė Žemaičiuose pasilikę kunigai.

Kai 1414 m. Konstancoje buvo atidarytas Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, abi pusės kryžiuočių ordinas ir Lenkijos – Lietuvos valdovai perkėlė tarpusavio ginčus į šį Pietų Vokietijos miestą. Šiame tarptautiniame forume buvo nagrinėjamos šalia kitų ir tokios problemos, kaip kryžiuočių ordino misija, ordino santykiai su neseniai pakrikštytais lietuviais ir su ką tik Vytauto ir Jogailos pradėtais krikštyti žemaičiais. Vytautas ir Jogaila suprato, jog Konstancos susirinkimas gera proga visai krikščionijai pristatyti kryžiuočių konflikto su Lietuva ir Lenkija esmę. 1415 m. rudenį Vytautas pasiuntė į Konstancą 60-ies jau pakrikštytų žemaičių didikų delegaciją, kuriems vadovavo Jurgis Gedgaudas ir Jurgis Galminas. 1415 12 04 delegacija buvo iškilmingai priimta Konstancos katedroje. O po poros mėnesių 1416 02 13 plenariniame posėdyje buvo perskaitytas žemaičių skundas. Iškeliama daugybė žemaičių iš kryžiuočių patirtų skriaudų ir kliudymų priimti krikštą. Baigdami skundą žemaičiai maldauja „Malonėkite mus išgirsti! Mes turime žmogišką prigimtį ir nesame kokie žvėrys, kuriuos būtų galima dovanoti, parduoti ar pirkti. Esame Dievo kūriniai, sukurti pagal Dievo paveikslą, kad gautume Dievo vaikų laisvę, ir atgimę bei atsinaujinę Kristaus tikėjime, norime ta laisve naudotis ir džiaugtis, kaip ja naudojasi ir džiaugiasi visi krikščionys. Ir visu aiškumu priduriame, jog jokiu būdu nenorime, kad tie broliai kryžiuočiai mus engtų ir kad mes būtume jų valdomi, nes jie paprastai jiems priklausančius žmones ne valdo, o visaip skriaudžia“.

Žemaičių skundą greičiausia suredagavo Krokuvos universiteto rektorius Vladkovičius, padedant Jogailos ir Vytauto sekretoriams. Skundo perskaitymas plenariniame posėdyje padarė didžiulį įspūdį. Kryžiuočiams palanki viešoji nuomonė pagaliau persilaužė į lenkų-lietuvių pusę. Paaiškėjo, jog kryžiuočių ordinas nėra vienintelis krikščionybės nešėjas į Žemaitiją – vienintelę Europoje pasilikusią pagonybės salą. Ordinas netgi esąs pagrindinė kliūtis, kodėl į Lietuvą taip vėlai įžengė krikščionybė. Visuotinis Susirinkimas nė nelaukė, kol bus išrinktas naujas popiežius, ir savo autoritetu nutarė veikti. Tai bene vienintelis Bažnyčios istorijoje atvejis, kad visuotinis Susirinkimas įsteigė vyskupiją. Susirinkimas nusprendė įgalioti Lvovo arkivyskupą Joną ir Vilniaus vyskupą Petrą įsteigti Žemaičių vyskupiją ir paskirti jai vyskupą. Gavę paskyrimo raštus, jie laukė tinkamiausio laiko baigti Žemaičių krikštą

Tinkamiausias laikas suaugusių krikšto apeigoms – Velykų metas, taip pat ir kelionėms į sunkiai įžengiamą, pelkėtą, miškais apaugusią Žemaičių žemę, vėlyvas pavasaris. Į Žemaičius 1417 metais du vyskupus atlydėjo kunigaikščio Vytauto bajorai ir kariai. Intensyvus apaštalavimas truko kone tris mėnesius. Krikštui pasiruošę žmonės, bijodami likti nepakrikštyti, subėgdavo prie kelių, kuriais važiavo vyskupai. Tokiu būdu vyskupai – Susirinkimo legatai – suteikė atgimimo Kristuje krikštą daugiau nei dviems trečdaliams visų to krašto gyventojų. Išvykdami legatai naujakrikščiams žemaičiams Medininkuose (dabar Varniai), įsteigė vyskupijos centrą ir įšventino žemaičiams pirmą vyskupą lietuvį Motiejų Vilnietį iš Trakų, gerai mokėjusį žemaičių kalbą. Naujasis vyskupas buvo studijavęs Prahoje ir Sienoje, buvo Vilniaus katedros kapitulos prelatas. Vyskupai legatai pirmąjį Žemaičių vyskupą konsekravo sekmadienį 1417 10 24 Trakuose.

Taip buvo užbaigta ne tik Lietuvos, bet ir Europos žemyno oficiali bei formali christianizacija. Krikščioniškas žemaičių ir lietuvių gyvenimas vystėsi gana ribotai ir tik po dviejų šimtmečių įstengė giliai įsiskverbti į kiekvieno žemaičių širdis. Nors pagonybės prisiminimų ir jos aidų dar sutinkame XV ir vėlesniuose amžiuose, tačiau iš esmės žemaičiai ir lietuviai jautėsi esą katalikai. Ypač paprasti, mažai mokyti žmonės geriausiai atsilaikė prieš kraštą sukrėtusią reformacijos bangą, vėliau prieš carinės ir sovietinės Rusijos prievartines pravoslavinimo ir ateizacijos akcijas. Rūpestį kelia šiandieniniai sekuliarizacijos, globalizacijos iššūkiai. Ar pasiseks praeities kartų pavyzdžiu atlaikyti šiuos iššūkius?

Mieli Broliai Seserys, sekime savo protėvių pavyzdžiu. Būkime ištikimi krikšto metu prisimintiems įsipareigojimams!

Tave įtikėjusius, Dieve, Tu atnaujini krikšto sakramentu ir atgimdai Kristuje: sergėk juos, kad išvengtų bet kokios klaidos ir nenukrypdami išlaikytų Tavo palaimos malonę!

Visiems palaimingų Kristaus Prisikėlimo švenčių!


Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio velykinis sveikinimas

Kristaus Prisikėlimas – amžinojo gyvenimo viltis

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.“ (Jn 11, 25–26)

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji!

Kokią nuostabią tiesą šiandien mums visiems taip gyvai ir aiškiai atskleidžia Išganytojas! Jis laiduoja: „Kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“, ir klausia: „Ar tai tiki?“ Į šį nepaprastai svarbų klausimą mes turime kiekvienas asmeniškai atsakyti ne žodžiais, bet gyvenimu. Ir kartu su apaštalais prašyti: „Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą.“ (Lk 17, 5)

Viešpats laiduoja: „kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.“
Ką reiškia gyventi? Gyventi reiškia suprasti, kad mes visi esame šakelės, kad turime būti įaugę į didįjį Kristaus meilės vynmedį, kuris yra stiprybės ir meilės šaltinis, ir tapti gyvosiomis šakelėmis, galinčiomis duoti gausių meilės vaisių.

Ką reiškia tikėti? Mielieji, šiandien turime pasakyti sau, kad Dievas yra mūsų gyvenimo Dievas, kartu su apaštalu Pauliumi ištarti: „Aš viską galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13) ir eiti per gyvenimą drąsiai ir tvirtai ten, kur veda Kristus. Tikėti reiškia visiškai pasitikėti tuo, kuris ateina į pasaulį kaip Gelbėtojas ir mirties Nugalėtojas, kuris gali mus visus išgelbėti iš didžiausio vargo pasaulyje – nepajėgumo mylėti.

Brangieji, atvirai pripažinkime, kad šiandien be Dievo pagalbos mes nepajėgiame mylėti nei Dievo, nei artimo.

Apaštalas Jonas primena: „Tai ir yra Dievo meilė, – jo įsakymų vykdymas“ (1 Jn 5, 3). O jo įsakymai – nesunkūs, nes vykdyti juos reiškia mylėti Dievą ir daryti tai, ką Jis liepia.

Tai naujo gyvenimo pradžia. Tai gyvenimas, nušviestas prisikėlimo vilties.

Apaštalas Paulius sako: „Mes žinome, kad prisikėlęs iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios“ (Rom 6, 9). Brangieji, štai kur tikrasis gyvenimas! Tai gyvenimas, kuriam mirtis nebeturi galios.

Šiandien mes gyvename, tačiau labai aiškiai suprantame, kad vieną dieną ateis ta valanda, kurią turėsime palikti šį pasaulį. Vadinasi, mirtis stipresnė už gyvenimą.

Tačiau prisikėlęs Kristus, mylimieji, gyvena kitokį gyvenimą. Tam gyvenimui mirtis nebeturi galios. Kaip tai nuostabu! Štai kur tikrasis gyvenimas, kuriame nebėra mirties šešėlio nei liūdesio, nei skausmo, kuriame nebėra baimės, apgaulės, klastos ir melo, kuriame yra tik meilė ir amžina meilė. Taip išryškėja begalinė Dievo meilė, nes Jis ne tik myli mus žemiškojo gyvenimo kelionėje, bet ir trokšta, kad mes su Juo gyventume amžinai.

Nepamirškime, brangieji, kad, norint gyventi amžinai, reikia maitintis duona, nužengusia iš dangaus. „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens amžinai“ (Jn 6, 51). Po šių žodžių dalis mokinių pasitraukė nuo Jėzaus, tačiau Petras visų mokinių vardu patikino: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Kokia stipri, patikima ir ištikima Dievo meilė žmogui! Ir Viešpats primena: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš“ (Jn 17, 24). „Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras“ (Ps 118, 1a). „Jo ištikima meilė amžina“ (Ps 118, 4b).

Viešpats trokšta mūsų amžinos draugystės ir nesibaigiančio gyvenimo laimės, bet ar mes to trokštame?

Jei taip, tai su meile imkime į rankas trijų tomų rinkinį Evangelija kasdien, atsiverskime tos dienos Evangelijos skaitinį ir niekada nebeužverskime. Prisikėlęs Kristus tekalba mums gyvai visą dieną apie tas tiesas, kurios mums dovanoja žemėje naują gyvenimą, pilną tiesos, gerumo, ištikimybės ir meilės, ir laiduoja tokį gyvenimą, kuriame mes visi susitiksime ir kuriam mirtis nebeturės jokios galios, nes Prisikėlęs Kristus nugalėjo mirtį ir nušvietė gyvenimą savo EVANGELIJA. Tai ir yra Džiugioji Naujiena, mokanti mus visus mylėti ir kentėti su Kristumi, su kuriuo ir būsime prikelti nesibaigiančio gyvenimo laimei dangaus Tėvynėje.

Gegužės 1 dieną Romoje popiežius Jonas Paulius II bus paskelbtas palaimintuoju. Turėsime labai mums artimą palaimintąjį, kuris mylėjo Lietuvą, meldėsi Kryžių kalne ir savo pontifikato pradžioje mums visiems linkėjo: „Būkite laimingi ir ištikimi Kristui.“
Brangūs broliai ir seserys! Popiežius troško mums laimės. Šiandien jis žvelgia į mus iš dangaus Tėvo namų ir tarsi klausia visų: „Ar jūs ištikimi Kristui?“

Nuo gegužės 1-osios galėsime visi melstis, prašydami palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II užtarimo, kad visi galėtume ištikimai nueiti žemės gyvenimo kelią ir susitikti dangaus Tėvynėje.


Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos velykinis sveikinimas

Nuoširdžiai visus sveikinu šiais Dievo Gailestingumo metais sulaukus Kristaus prisikėlimo iškilmės – šventų Velykų. Kristaus Prisikėlimas atbaigia ir apvainikuoja visą Jo pasiuntinybę – žmonijos atpirkimą. Apie tai senoje velykinėje giesmėje giedame: „Geluonį mirties išrovė, nuodėmes mūsų nuplovė, pragaro vartus išgriovė.“ Paprasti, iš kartos į kartą perduodami giesmės žodžiai labai taikliai nusako didžiąją Kristaus pergalę. Jis įveikė ne tik kūno mirtį, bet ir dvasinę mirtį – nuodėmę, sunaikino piktojo priešo galybę. Tegul ši Jėzaus pergalė skatina mus su dėkingumu priimti atpirkimo dovaną ir stiprina amžinojo gyvenimo viltį.

Visos žmonijos ir kiekvieno iš mūsų atpirkimas liudija nuostabų Dievo gailestingumą. Jau Senojo Testamento pranašas Joelis, įkvėptas Viešpaties, ragino savo tautiečius: „Grįžkite pas Viešpatį savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti“ (Jl 2, 13). Mūsų laikų žmonėms priminti begalinį Dievo gailestingumą Išganytojas pasirinko kuklią seserį vienuolę Faustiną, kurią popiežius Jonas Paulius II iškėlė į altorių garbę, taip patvirtindamas jos pasiuntinybę. Šiemet švenčiamų Gailestingumo metų tikslas – paskatinti giliau pažvelgti į šią neišsemiamą versmę, apie kurią pats Jėzus kalbėjo šv. Faustinai: „Mano gailestingumas yra toks didis, kad per visą amžinybę joks protas, nei žmogaus, nei angelo, jo nesuvoks“ (s. Faustinos Dienoraštis 699).

Daugelis jau vaikystėje pažinome Jėzaus gailestingumą iš Evangelijų puslapių. Žinome, jog Jis gydė ligonius, išlaisvindavo piktųjų dvasių varginamus, maitindavo išalkusias minias. Taip elgtis Viešpatį skatino gailestingoji meilė. Jo nesustabdydavo nei žmonių nedėkingumas, nei priešiškumas. Evangelijoje pagal Luką pasakojama apie dešimtį pasveikusių raupsuotųjų, iš kurių tik vienas atėjo Jėzui padėkoti už naujai dovanotą sveikatą ir galimybę sugrįžti į gyvenimą. Jėzui tik gimus prasidėjo persekiojimai, norėta jį nužudyti. To siekė karalius Erodas. Vėliau Jėzų persekiojo tėvynainiai iš Nazareto, Jeruzalės fariziejai, aukštieji kunigai. Kai nuspręsta Jėzų suimti, už trisdešimt sidabrinių jį pardavė vienas iš artimiausių bičiulių, vienas iš dvylikos jo mokinių – Judas. Net tas, kurį Jėzus numatė vadovauti Bažnyčiai – Petras, Jo tris kartus išsižadėjo.

Žingsnis po žingsnio gailestingoji meilė vedė Jėzų Golgotos link, kur ant kryžiaus iš jo perverto šono ištekėjo kraujo ir vandens srovė, nuplovusi mūsų kaltes. Taip jis parodė „savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1).

Šiandien begalinis Dievo gailestingumas mus ypač paliečia per Sutaikinimo sakramentą. Jį priimant, nuoširdžiai išpažinus ir apgailėjus kaltes, įvyksta didysis dvasinio prisikėlimo stebuklas. Dievas neatsako savo gailestingumo visiems, kas su pasitikėjimu į Jį kreipiasi. Priimti Dievo gerumą, pasivesti jo gailestingumui, pasitikėti Dievu – tai nereiškia kristi į palaimingą euforiją, nieko nedaryti, gyventi ramiai, be išbandymų, be rūpesčių, be sunkumų. Pasitikėti Dievo gailestingumu – tai reiškia su meile atsigręžti į Dievą, matant jo gerumą kiekvienam žmogui, atliepiant į jį, kasdienėje gyvenimo kovoje likti ištikimam Dievui.

Būdamas gailestingas, Dievas ir mus moko būti tokiais. Tad šiuo šventu Velykų laiku subrandinkime tvirtą pasiryžimą kasdienybėje dalytis su savo artimaisiais, kaimynais, bendradarbiais velykiniu džiaugsmu ir žinia apie mus mylinčio Dievo Gailestingumą, kuris suteikia jėgų būti gailestingiems, ištiesti pagalbos ranką, kai to reikia, bei solidariai ir geranoriškai atlikti kasdienes pareigas savo šeimoje, darbe, tarp artimų žmonių.


Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko velykinis laiškas

Broliai ir Seserys, su džiaugsmu, su dideliu džiaugsmu sveikinu visus! „Linksma diena mums nušvito, visi troškom džiaugsmo šito“, – tegul niekada nenutyla Jūsų širdyse ši sena, vyskupo Baranausko sukurta Velykų giesmė. „Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes“ (Ps 117,24).

Velykų Mišių įžangos priegiesmyje Jėzus sako: „Prisikėliau ir dabar esu su tavimi“. „Nuo dabar esu visada su tavimi, – sako Kristus kiekvienam iš mūsų. – Nugalėjau pragarą ir prisikėliau. Gyvenu ir esu visada su tavimi. Esu su tavimi visuose tavo skausmuose, tavo vienatvėje, tavo abejonėse, visą tavo gyvenimą ir net tavo mirties valandą“ (Schellen-berger).

O kad visada gyventume prisikėlimu! Ypač šiais, – Gailestingumo metais Viešpaties gailestingumas nenustoja kvietęs mus į prisikėlimą, į kilnesnį gyvenimą, į pakilimą iš nuo-dėmių. „Jei esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse“, - šaukia šv. Paulius (Kol 3,1).

Viešpaties gailestingumas niekada nenustoja veikęs. Būna pasaulyje nepaprastai džiaugsmingų atsitikimų. Štai pasakoja Šiaurės Kanados indėnų misionierius iš šv. Izidoriaus misijos. Pas jį at-skubėjo vienas indėnas ir sako: „Skubėk, tėve, prie Druskos upės mūsų brolis Tomas miršta“. Aš tuoj pat ant slidžių... Mirštantysis nesėkmingai bandė sėstis, pravirko 3 maži vaikai. Jis, pagriebęs mano ranką, karštligiškai bučiavo: „Tėve, ačiū! Galvojau, jau mirsiu be Sakramentų. O, koks geras Dievas! Bet aš dar taip norėčiau nors kartą dalyvauti Mišiose“. Iš jo išvaizdos buvo aišku, kad tas troškimas nebeįgyvendinamas. Ir koks mano nustebimas, kai kitą dieną prieš pat Mišias įeina į koplyčią Tomas. Jį atvežė brolis, prilaiko žmona ir motina. Kaip jis Mišiose spindėjo prisikėlimo džiaugsmu! Tiesiog apšvietė visus, nuskaidrino! Vien dėl tokių žmonių verta atsiliepti į Jėzaus kvietimą: „Sek paskui mane!“

Žinia iš kitos misijų stoties: ten žmonės miršta nuo epidemijos. Nuvykau. Koks baisus vaizdas! Namai pilni ligonių, 11 lavonų sukrauti prieangyje, 40º šaltyje sušalę. Ir žiūriu: kiekvieno rankoje susuktas tošies ritinėlis. Piktas įtarimas skausmingai nudiegė širdį: „Prietarai, o tiek mokiau“. Ant kiekvieno ritinėlio užrašyta: „Tik kunigui“. Skaitau: tai išpažintys. Ir po kiekvienos tokios išpažinties prašymas paaukoti šventąsias Mišias: už tai palieka bebro kailį, lokio kailį, briedžio ragus... Kai perskaičiau paskutinį mano vargšų indėnų tikėjimo liudijimą ir naivų tų didelių vaikų testamentą, negalėjau sulaikyti ašarų. Mieli mano dideli vaikai! Jie girdėjo apie tobulą gailestį, kai mirties akivaizdoje Dievas atleidžia.

Ir jie padarė taip, kaip suprato: savo dvasios tėvui įrodė, kad jie mirė susitaikę...

Taip gyvena ir miršta tie Kanados ledynų vargšai. Savo dvasiniu karščiu, Sakramentų troškimu, gailestingumo ir prisikėlimo supratimu jie sugėdina daugelį iš mūsų... Sugėdina, nes kartais, ištisus metus neateidami į Mišias, nepasinaudojame ir Dievo gailestingumu.

Brangieji, tik atlikdami išpažintį, dalyvaudami Mišiose, galime patirti Dievo gailestingumą. Nors sielą ir pečius slėgs rūpesčių, nelaimių sunkūs akmenys, nugalėsime visas negandas ir mūsų niekas niekada neatskirs nuo prisikėlimo džiaugsmo, galėsime ir kitus drąsinti: ,,Nebijokite. Jis prisikėlė. Aleliuja. Ir mes prisikelsime“. Amen.


Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio velykinis žodis

„Kristus prisikėlė! Iš tiesų prisikėlė!“

Brangūs broliai ir seserys,

Sveikinu Jus, sulaukus šv. Velykų – pačios svarbiausios mūsų tikėjimo šventės. Šiandien Velykų varpai, džiugios giesmės, karštos maldos susilieja su triumfališku Aleliuja: „Kėlės Kristus – mirtis krito“.

Šią tiesą Bažnyčia pristato kaip esminę krikščionybės žinią – saugotiną tikėjimo lobį, todėl verta pažvelgti į svarbiausius tikėjimo gelmės turtus, išsakytus Katalikų Bažnyčios katekizme: „Kristaus prisikėlimo paslaptis yra realus įvykis; kaip liudija Naujasis Testamentas, jis turėjo istoriškai konstatuotų apraiškų. Jau šv. Paulius apie 56 metus galėjo rašyti Korintiečiams: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; Jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; Jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5). Apaštalas čia kalba apie gyvąją Prisikėlimo tradiciją, apie kurią sužinojo po savo atsivertimo prie Damasko vartų“ (KBK 639).

Evangelijų aprašymai pateikia mums visą eilę Prisikėlusio Kristaus pasirodymų: moterims prie kapo, apaštalams bei mokiniams, o štai apaštalas Paulius kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“ (1 Kor 15,6). Iš šių liudijimų matome, jog Kristaus prisikėlimas yra istorinis įvykis, kurio tikrumu pirmiausia įsitikino daugiausia tuo abejojantys, kurių tarpe buvo net ir apaštalai.

Faktai rodo, kad mokinių tikėjimas buvo ypatingai stipriai išmėgintas jų Mokytojo kančia ir kryžiaus mirtimi. Mokiniai (bent kai kurie iš jų) Kristaus kančios buvo taip sukrėsti, jog ne iš karto patikėjo Prisikėlimo naujiena. Evangelijos vaizduoja toli gražu ne mistinio pakilimo apimtą mokinių būrį, bet parodo juos prislėgtus, nuliūdusius ir išsigandusius. Dėl to jie neskubėjo tikėti nuo kapo grįžusiomis moterimis, kurių liudijimas jiems atrodė esąs tuščios šnekos (plg. KBK 643).

Skelbdama Kristaus prisikėlimo žinią Bažnyčia akcentuoja šio įvykio istoriškumą, tačiau primena ir tai, jog Prisikėlimas „vis dėlto netelpa istoriniuose rėmuose ir išlieka viena svarbiausių tikėjimo paslapčių“ (KBK 647).

Žvelgdama į Kristaus prisikėlimą, Bažnyčia trokšta, kad „kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6,4). Priimdami velykinę žinią turime nutraukti bet kokius nuodėmingus ryšius su nuodėmę.

- Kas mums iš to džiaugsmingo „Aleliuja“, kas mums iš tos linksmos žinios, jei mūsų viduje bus tamsu, jei ten viešpataus nuodėmės sukelta mirtis?

- Kaip mus palies perkeičianti Velykų žinia, jei mes patys tampame jai akli ir kurti, nes dar neprisiruošėme atlikti velykinės išpažinties?

- Kaip sulauksime dvasios ramybės ir šilumos, jei širdyje dar gajus žiemos įšalas?

Susirūpinimas dramatišku nuo Dievo tolstančio pasaulio likimu jaudina didžiausius žmonijos protus, todėl klausiama: „kurlink eina nuo Dievo nutolusi, bedievė visuomenė? Argi šio eksperimento Vakaruose ir Rytuose jau nepadarė kaip tik XX amžius, kurio vaisiai šiurpūs – sunaikintos tautos, koncentracijų stovyklų kaminai, pragariški gulagai?“ Žvelgdamas į pasaulio neatvirumą dieviškajai žiniai, popiežius Benediktas XVI konstatuoja: „Žmonija stovi kryžkelėje. Atėjo metas susimąstyti. Metas keistis. Metas atsiversti... Turime tiek problemų, bet nė vienos neišspręsime, jei centre nebus Dievo, jei Jis vėl netaps regimas pasaulyje“ (Benediktas XVI, Pasaulio šviesa. Popiežius, Bažnyčia ir laiko ženklai, Katalikų pasaulio leidiniai 2011, 10-12).

Ar išstumdamas Dievą iš viešojo gyvenimo pasaulis nesielgia panašiai, kaip kadaise izraelitai, kuriems per pranašą Jeremiją nuskambėjo šie Viešpaties žodžiai: „manoji tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas – kiauras talpyklas, nelaikančias vandens“ (Jer 2,13). Gaila žiūrėti, kaip žmonės ieško džiaugsmo, laimės, pilnaverčio gyvenimo klaidžiodami trumpalaikių miražų labirintuose, kurie kaip tos „kiauros talpyklos“ niekada nepasotins begalinio žmogaus būties troškulio. Pajuskime savyje tą tuštumą, tą troškulį, kurį numalšinti galėsime tik atėję prie Jėzaus – gyvojo vandens šaltinio.

Vos išgirdę žinią apie tuščią kapą, apaštalai tekini išskubėjo įsitikinti šia žinia ir netrukus sutiko prisikėlusį Jėzų, kuris jų gyvenimui suteikė naują kryptį – jie tapo Jo prisikėlimo liudytojais. Kristaus prisikėlimo paliesti žmonės neša prisikėlimą ten, kur tik siekia jų veikla ir buvimas.

Prisikėlęs Kristus siunčia mokinius į pasaulį skelbti begalinį Jo gailestingumą, atleisti nuodėmes ir taip kelti žmoniją iš nuodėmės kapo, kviečiant pereiti iš mirties į gyvenimą. Priimkime ir mes prisikėlimo žinią, tapdami visapusiškai atnaujinto gyvenimo Kristuje skleidėjais.

Viltingų, džiugių ir Dievo malonėmis gausių šv. Velykų!


Lietuvos kariuomenės ordinaro vyskupo Gintaro Grušo laiškas Velykų proga

Brangūs tikintieji,

šiais Dievo Gailestingumo metais šv. Velykas sutikime atkreipdami ypatingą dėmesį į Viešpaties Prisikėlimo iškilmės mums suteikiamas malones. Apmąstykime jas, kad galėtumėm patirti ne tik pavasarišką gamtos pakilimą, ne tik šventišką nuotaiką, bet ir tikrą, iki pačių gelmių mus persmelkiantį džiaugsmą, kurį mums neša Kristaus pergalė.

Velykų Tridienis teikia progą iš naujo išgyventi mūsų išganymo kelią. Didįjį Ketvirtadienį pradėsime Krizmos mišiomis Šv. Ignoto bažnyčioje. Jų metu pakonsekruoti aliejai bus naudojami teikiant Krikšto, Sutvirtinimo bei Ligonių patepimo sakramentus. Per šią liturgiją mūsų Ordinariato kunigai atnaujins savo kunigystės pažadus. Ketvirtadienio vakarą minėsime Eucharistijos bei tarnaujančios kunigystės įsteigimą. Didįjį Penktadienį pasninkaudami apmąstysime Kristaus kančią ir mirtį ant kryžiaus. Vėlų Didžiojo Šeštadienio vakarą susirinkę į šv. Velykų vigilijos pamaldas, prisiminsime visą mūsų išganymo istoriją ir pradėsime Kristaus Prisikėlimo šventimą. Tą naktį pagal seną Bažnyčios tradiciją, suteiksime Įkrikščioninimo sakramentus (Krikštą, Sutvirtinimą ir Pirmąją Komuniją) tiems suaugusiesiems, kurie jau kuris laikas rengiasi tapti krikščionimis, o visi kartu atnaujinsime savo krikšto pažadus. Raginu visus įsitraukti į šių trijų dienų liturgiją, jos dėka išgyventi svarbiausius mūsų tikėjimo slėpinius ir Velykų dieną dalytis įsisąmonintu, mūsų širdis perkeičiančiu džiaugsmu tikinčiųjų bendruomenėje bei savo šeimose.

Drauge primenu, kad šv. Velykų šventimas tęsiasi ištisą savaitę nuo Prisikėlimo sekmadienio. Šiais Dievo Gailestingumo metais nuoširdžiai raginu minint Velykų oktavą (aštuondienį) įsitraukti ir į Dievo Gailestingumo noveną - devynių dienų maldą, kuri prasideda Didįjį Penktadienį ir baigiasi Dievo Gailestingumo sekmadienį - Atvelykį. Šiuo laiku esame kviečiami kasdien sukalbėti Dievo Gailestingumo vainikėlį paties Jėzaus šv. ses. Faustinai nurodytomis intencijomis. Ypatingai prašykime Dievo Gailestingumo sau, savo artimiesiems ir visam pasauliui. Šias metais Vilniuje rengiamas Dievo Gailestingumo kongresas, kuriame visi kviečiami dalyvauti.

Dievo Gailestingumas, kuris vaizduojamas kaip iš Švč. Jėzaus Širdies trykštantys baltų ir raudonų spindulių pluoštai, primena, kad Dievo meilė už mus ant kryžiaus išlieta iki paskutinio kraujo lašo. Šv. Rašte, Evangelijoje pagal Joną, apie tai pasakojama taip: „vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens" (Jn 19, 34). Šis kareivis, kurį Bažnyčios tradicija mini Liongino vardu, vėliau įtiki ir tampa Prisikėlusio Kristaus mokiniu, be baimės skleisdamas Išganytojo pergalės prieš mirtį ir žmonijos išgelbėjimo žinią.

Visi esame pašaukti būti Dievo įrankiais įgyvendinant Jo planą - net tada, kai patys to iki galo nesuvokiame. Dievo Gailestingumas gali perkeisti kiekvieną iš mūsų. Visą Bažnyčios istoriją ženklina būtent karių atsivertimai į gilų tikėjimą, nes kelias į pergalę per kraują ir auką jiems gerai pažįstamas. Kaip Tertulionas apie pirmųjų šimtmečių krikščionių persekiojimus rašė: „kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla", - taip ir mes iš savo krašto istorijos žinome, kad savanorių, partizanų bei kitų mūsų pirmtakų aukos buvo Tėvynės laisvės pamatai. Geroji Naujiena, kuri taip garsiai skamba Velykų rytą, skelbia, kad lemtingasis mūšis jau laimėtas - priešas nugalėtas.

Kiekvieną dieną mes darbuojamės dėl taikos, jos išlaikymo ir stiprinimo, tačiau priimkime dar didesnę dovaną - Kristaus Ramybę. Tikroji taika neįmanoma be šios gilios ramybės žmonių širdyse. Tai ramybė, kurią prisikėlęs Kristus suteikia savo mokiniams. Kupini šios ramybės ir mes būsime apaštalai - Gerosios Naujienos ir Dievo Gailestingumo skleidėjai.

Linkiu kiekvienam kariui, kiekvienam besidarbuojančiam krašto apsaugos sistemoje bei Jūsų šeimoms ir artimiesiems Velykų šventėje patirti beribį Dievo Gailestingumą, atėjusį į mūsų širdis Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo dėka.

Telaimina Jus Prisikėlęs Išganytojas ir tesuteikia Jums savo Ramybę!

* * *

LVK Delegato užsienio lietuvių katalikų sielovadai prel. Edmundo Putrimo velykinis sveikinimas

“Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi” (Ef 2,4).

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Dievo gailestingumo metai ypatingai mus ragina atsiversti ir tikėti Evangelija (Mk 1,15), pasitikėti Viešpaties meile ir gerumu ir tapti labiau gailestingais taip, kaip mūsų Dievas yra kantrus ir gailestingas mums (Lk 6,36). Jėzus apreiškė savo gailestingumą per savo pamokymus ir gyvenimo veiklą. Ypač per kryžiaus kančią ir prisikėlimą Jis išreiškė savo amžiną meilę ir gailestingumą visai žmonijai. Gailestingumo dvasia kviečia mus paremti tuos, kurie gyvena skurde ir, per savo tikėjimą, liudyti atleidimą ir viltį artimui.

Velykų šventė nėra proga tiktai susirinkti pabendrauti prie vaišių stalo, papuošto margučiais. Didįjį Ketvirtadienį susiburiam aplink altorių ir, per liturginius ritualus ir Dievo Žodį, atšvenčiame Eucharistijos ir kunigystės dovaną. Didįjį Penktadienį išgyvename kryžiaus išganymo paslaptį. Per Velyknakčio vigiliją ir Velykų sekmadienio Mišias išpažįstame ir atnaujiname savo krikšto pažadus ir tikėjimą bei pasitikėjimą mūsų gailestingu Viešpačiu.

Per šią šventę prisiminkime savo maldose ir visus savo šeimos bei bendruomenės narius, ypač tuos, kurie yra atitolę nuo savo tikėjimo, ar kuriems niekad neteko patirti Dievo gailestingumo ir dvasinio džiaugsmo, kuriuos pasaulis nesugeba jiems duoti. Popiežius Benediktas XVI iškėlė įdomią mintį, “…Galima suorganizuoti šventes bet ne džiaugsmą. Pasak Rašto, džiaugsmas yra Šv. Dvasios vaisius (plg. Gal 5,22), įgalintos mus įsiskverbti į Dievo Žodį ir pasiekti, kad dieviškasis Žodis įeitų į mus…” (Popiežius Benediktas XVI, Verbum Domini, 123).

Dėkokime dirbantiems vienuolėms, vienuoliams ir kunigams, kurie atlieka didelį sielovadinį darbą aptarnaujant mūsų katalikiškas bendruomenes išeivijoje. Jų darbas atliekamas su dideliais misionieriškais iššūkiais, kai didėja imigracijos srautas ir mažėja dvasiškių skaičius. Jiems kasmet didėja sielovados rūpesčiai skelbti Evangelijos tiesas apie Dievo gailestingumą šių dienų kartai, globalizacijos amžiuje, ekonominės ir finansinės krizės laikotarpyje.

Velykinė palaima testiprina mūsų visų pasiryžimą ieškoti ir pažinti gyvąjį ir gailestingąjį Dievą, kuris “…negali bjaurėtis tuo, ką sukūrė, – Dievui, kuris ištikimas pats sau, savo tėvystei ir savo meilei…” (Jėzau, pasitikiu Tavimi, Vilnius, 2011 m., psl. 45).