Ar Jonas Paulius II turėjo regėjimų, ar matė Dievo Motiną?

„Klausimai apie Karolį Wojtylą“ yra nauja knyga išleista Italijoje. Joje būsimos beatifikacijos proga pateikiami mažai arba visai nežinomi Karolio Wojtylos gyvenimo epizodai, nuo jaunystės, studentavimo ir kunigavimo iki ganytojavimo tiek Lenkijoje, tiek per pontifikatą. Veikalo autorius italas žurnalistas Marco Tosatti jau daugelį metų italų spaudoje rašo apie Bažnyčios ir Vatikano aktualijas, yra ne vienos knygos autorius. Jis asmeniškai sekė Joną Paulių II tarptautinėse kelionėse, yra pelnęs pontifikato apžvalgininko vardą. Veikale pristatoma iš viso 99 epizodai iš Karolio Wojtylos gyvenimo, kai kurie remiasi neseniai užbaigtos beatifikacijos bylos medžiaga. Štai keli pavyzdžiai, kuriuos papasakojo knygos autorius Marco Tosatti.

Popiežius, gyvendamas Vatikane iš vieno monsinjoro sužinojo, kad rūmų prieigose, tarp valkatų, yra tarnystę apleidęs kunigas. Jam buvo sudaryta proga dalyvauti popiežiaus audiencijoje. Po audiencijos Jonas Paulius II paprašė kunigo valkatos užeiti į gretimą kambarį ir išklausyti jo išpažinties. Popiežiaus išpažintį išklausęs kunigas liko šios patirties „priblokštas iki ašarų“, - pasakojo monsinjoras. „Štai kokia didi kunigystė, jos nebjaurok!“ – sudrausmino valkatavusį kunigą per jį išrišimą gavęs Jonas Paulius II. Miesto benamius Jonas Paulius II gerbė kaip bet kokį kitą žmogų, - rašo Tosatti, primindamas „Didžiojo krikščionybės jubiliejaus“ atidarymo iškilmę ir popiežiaus ta proga atidarytas Šv. Petro bazilikos „Šventųjų metų“ duris. Tarp nedaugelio kviestųjų, greta Italijos Respublikos prezidento ir kitų garbių svečių buvo niekieno nepastebėtas iš Neapolio kilęs benamis, Sergio De Giorgio, kuris tuo metu gyveno kartoninėje dėžėje Romos senamiestyje.

Karolis, vengdamas nacių areštavimo ir galimos deportacijos iš Lenkijos, Antrojo pasaulinio karo metais dirbo kasyklose, paskui fabrike, tuo pat metu studijavo teologiją Krokuvoje, pogrindyje veikusiame Jogailos universitete. Liudytojai prisimena, kad žiemą jis kartais ateidavo į darbo vietą vienmarškinis, nes megztinį, arba švarką, padovanodavo pakeliui sutiktam vargšui. Viena pirmųjų kunigystės vietų Karoliui buvo Krokuvos šv. Florijono parapija, kurioje tarnavo vikaru. Sykį jis negalėjo eiti į bažnyčią aukoti Mišių, nes buvo likęs be batų. Mat savuosius buvo atidavęs vienam studentui. Mišias aukojo, pasiskolinęs zakristijono batus. Knygos autoriui šis epizodas priminė įvykį iš Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės į Braziliją. Rio De Žaniero lūšnyne popiežių taip sukrėtė vienos skurstančiosios šeimos gyvenimo sąlygos, kad nusimovęs auksinį Petro žiedą jį atidavė šeimos motinai. Toliau kelionėje Jonas Paulius II mūvėjo iš Valstybės sekretoriaus pasiskolintą vyskupo žiedą.

Jonas Paulius II nuo vaikystės buvo ypatingai pamaldus Mergelei Marijai, jis Švenčiausiajai Dievo Motinai dvasiškai pavedė visą gyvenimą, įskaitant pontifikatą. „Totus tuus“ („Visas tavo“) buvo jo labiausiai pamėgtas monfortietiškas marijinio pamaldumo šūkis, kuriuo vadovavosi dar studentaudamas, o kai būdamas 38 metų tapo vyskupu, jį pasirinko savo vyskupišku šūkiu. Tačiau ar lenkas popiežius pats matė Mergelę Švenčiausiąją vizijoje, ar jis turėjo regėjimų? Knygos autorius tvirtina, kad Jonas Paulius II niekad neturėjo regėjimų. Kartą pačiam popiežiui tą patį klausimą uždavė vienas iš jo namų darbuotojų. Wojtyla atsakė, „Ne, aš nemačiau Dievo Motinos, tačiau ją jaučiu“. Klausimas apie regėjimus Jonui Pauliui II suteikė dar viena progą prisiminti ir priminti savo visišką prisirišimą prie Dievo Motinos. Dar Krokuvoje pavedęs savo vyskupystę Dievo Motinai, jis ir popiežiaudamas patvirtino, kad jaučia jos artumą. (sk)

* * *

Lankydamasis Lietuvoje Jonas Paulius II mokė su pasitikėjimu žvelgti į Mariją; Šiluvoje, Garbingasis Dievo tarnas priminė, jog Bažnyčia žvelgia į Mariją, nes joje mato Motiną, kuri ir dabar mus kreipia į Kristų:

Jaunystėje Marija Kristaus laukia su visa žydų tauta. Per Apreiškimą su neapsakoma meile Jį priima savo įsčiose. Nazarete klauso ir „laiko visus Jo žodžius savo širdyje“ (plg. Lk 2, 51); motinišku rūpesčiu bent iš tolo seka Jėzų viešojo gyvenimo metais. Pagaliau kartu su Juo pasiaukoja ant Kalvarijos, - parodo visa nugalintį tikėjimą.

Bažnyčia žvelgia į Mariją, kurioje mato Motiną ir Pavyzdį. Į Mariją šiuo reikšmingu savo istorijos metu su pasitikėjimu gali žvelgti ir Lietuva. Švenčiausioji Mergelė žino tikruosius ir svarbiausius naujam gyvenimui atgimusios Tautos rūpesčius. Kaip Kanos vestuvių dieną, taip ir dabar ji mus kreipia į Kristų: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5).