Šventojo Tėvo vadovautos velykinės iškilmės prasidėjo šeštadienio vakarą Šv. Petro
bazilikoje vykusiu Velyknakčio budėjimu. Bažnyčios tradicijoje Velykų naktį į tikinčiųjų
bendruomenės gretas priimami per Gavėnią pasiruošimo kelią nuėję katechumenai. Taip
pat ir Šventasis Tėvas šiemetinio Velykų nakties budėjimo metu Krikšto ir Sutvirtinimo
sakramentą suteikė šešiems naujiems krikščionims – keturioms moterims ir dviems vyrams
iš Albanijos, Kinijos, Peru, Rusijos, Singapūro ir Šveicarijos.
Šventojo Tėvo
homilijos santrauka:
Velyknakčio budėjimo liturgijoje matome du didžius ženklus.
Visų pirma tai ugnis, tampanti šviesa. Velykinė žvakė yra Kristaus šviesą, Prisikėlusįjį,
kuris nugalėjo mirties sutemas simbolizuojantis ženklas. Antrasis ženklas – tai vanduo.
Viena vertus, jis primena Raudonąją jūrą, prasmegimą mirtyje. Tačiau kartu vanduo
tai ir tekantis gyvas šaltinio vanduo, vaizduojantis Krikšto sakramentą, kurio dėka
mes dalyvaujame Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Kartu su šiais dviem didžiais ženklais,
esminis Velyknakčio liturgijos elementas yra Šventojo Rašto skaitiniai.
Velykų
nakties budėjimo biblinė kelionė prasideda pasaulio sukūrimo pasakojimu. Kodėl tiek
dėmesio sukūrimui? Ar nebuvo galima pradėti nuo tų įvykių kai Dievas pašaukia žmogų,
kai suburia savo tautą ir pradeda istoriją su žmonėmis? Atsakymas turi būti: ne! Nutylėti
sukūrimą, reikštų nesuprasti Dievo su žmonėmis istorijos, reikštų ją sumenkinti.
Mūsų
tikėjimo išpažinimas prasideda žodžiais: „Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės
sutvėrėją“. Jie praleistume šį pirmąjį Credo straipsnį, visa išganymo istorija susiaurėtų.
Bažnyčia tai ne šiaip draugija, kuri rūpinasi žmonių religiniais poreikiais. Bažnyčia
suveda žmogų su Dievu, kuris yra visko pradžia. Dievas, būdamas visko kūrėjas, davė
ir mums gyvybę ir mums jis vadovauja. Dievą suprasdami kaip visko kūrėją, mes jaučiamės
atsakingi už kūriniją. Tačiau Bažnyčios tikėjimas nesiriboja tik moralinių pareigų
priminimu. Tikėjimas apima visą žmogų – ir žmogaus kilmę, ir jo pašaukimą amžinybei.
Tik dėl to, kad visa kūrinija priklauso Dievui, jis gali mums duoti amžiną gyvenimą.
Žinią
apie pasaulio sukūrimą dar aiškiau apibrėžia evangelistas Jonas, jos esmę išreikšdamas
vienu sakiniu: „Pradžioje buvo Žodis“. Taip pat ir anksčiau girdėtame pasakojime apie
sukūrimą, dažnai kartojosi žodžiai: „Dievas tarė...“. Pasaulis sukurtas Žodžiu, Logosu.
Evangelisto Jono naudojamos žodis „Logos“ yra vienas svarbių graikų kalbos terminų,
reiškiantis „žodį“, „protą“, „prasmę“. Tai ne tik protas, bet kuriantis protas. Jis
taria ir sukuria bei suteikia prasmę. Tad į klausimą kam skirti pirmenybę - protingumui
ar neracionalumui - mes, kaip tikintys žmonės, atsakome Jono žodžiais: pradžioje buvo
protingumas.
Tačiau šiandien, švęsdami Velykas ir remdamiesi velykine krikščionių
patirtimi, turime žengti dar vieną žingsnį. Šabas, šeštadienis, buvo septintoji savaitės
diena. Po šešių dienų, kuriomis žmogus, tam tikra prasme, dalyvavo pasaulį kuriančio
Dievo darbe, septintąją dieną ilsisi. Tačiau jau pačioje Bažnyčios istorijos pradžioje
įvyko negirdėtas dalykas: šabo, septintosios dienos vietą, užėmė pirmoji savaitės
diena. Tai liturginio susirinkimo diena, tai diena, kurią Kristaus dėka susitinkame
su Dievu. Tą pirmąją savaitės dieną mokiniai sutiko Prisikėlusįjį. Savaitės struktūra
sujaukta. Savaitės tikslas ne septintoji diena ir poilsis kartu su Dievu. Savaitę
pradedame garbindami Dievą, dangaus ir žemės kūrėją. Garbiname Dievą, kuris tapo žmogumi,
kentėjo, mirė ir prisikėlė. Švenčiame Kūrėjo ir kūrinijos pergalę. Švenčiame, nes
dabar, Prisikėlusiojo dėka, protingumas galingesnis už neracionalumą, tiesą galingesnė
už melą, meilė stipresnė už mirtį. (jm)