Kristaus prisikėlimo sekmadienis – Velykos

Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigan-dę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: 'Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite'. Štai aš jums tai paskelbiau“. Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.

Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apka-bino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“. (Mt 28, 1-10)

NUGALĖTA MIRTIS, Mons. A. Grušas:

Moterų, Velykų rytą skubėjusių prie kapo, pavyzdys, matyt, yra užkrečiamas.

Mes atkakliai ieškome vien tik kryžiaus, manydami, kad Dievui patinka būti užbalzamuo-tam. Tuo tikime ir netgi prieiname iki to, kad savo gyvenimą ir sielovadą pradedame grįsti tragiška balzamavimo ir atsiminimo logika. Kažkodėl manome, kad Dievui patinka būti garbinamam, kaip mumijai, arba mauzoliejuje.

Tiesa, pasaulyje yra nemaža žmonių, trokštančių, kad krikščionys tik taip kalbėtų apie Dievą: kaip apie atmintiną faktą…

Tą sekmadienio rytą moterys, vedamos nuoširdaus pamaldumo, skubėjo pabaigti tai, ko nespėjo padaryti tragiškąjį penktadienį: patepti Jėzaus kūno ir palikti jį ilsėtis kapo prie-blandoje.
Jos ieškojo savo Mokytojo, kurį nugalėjo taip nelemtai susiklostę įvykiai, ieškojo, apimtos liūdesio ir pasidavimo lemčiai. Vienintelis jų troškimas tą akimirką buvo grąžinti bent kilnumo regimybę tam žmogui, kurį mylėjo ir kuriuo sekė. Tam, kuris jas mylėjo ir mokė.

Joms teko nusivilti…

Dievas jau yra kitur. Jis prisikėlė.

Moterys priverstos pasitraukti nuo kapo, nes nebereikia budėti prie mirusiojo. Reikia eiti kitur, ten, kur jų laukia Viešpats. Nazarietis prisikėlė. Jis nėra atgaivintas, nėra reinkarna-vęsis (tik to ir betrūko!). Ne, Jis prisikėlė šlovės spinduliuose. Tiesą sakant, mes gerai net nežinome, ką reiškia: prisikelti, nes iki šiol niekas, taip, kaip Jis, prisikėlęs nebuvo.

Lozorius grįžo į gyvenimą, tačiau vėl turės mirti.

Jėzus nemiršta. Jis gyvas. Jis šviečia mums . Jis nėra vaiduoklis. Tai tikrai Jis: atpažįstamas iš įvairiausių ženklų, valgantis drauge su savo apstulbusiais mokiniais.

Jėzus prisikėlė, nesvarbu, ar tai suvokiame, ar tuo tikime, ar ne. Jis prisikėlė, o tai reiškia, kad viskas keičiasi, kad kiekvienas dalykas įgyja visai kitą vertę. Nazarietis nėra vien tik didis žmogus, mokytojas ir pranašas.

Jis kur kas didesnis…

Evangelistas Matas kalba apie du žemės drebėjimus: vieną, kilusį Kristaus nukryžiavimo metu, o kitą – Jam prisikeliant. Mums kur kas svarbesni vidiniai drebėjimai, sukrėtimai, kuriuos patiria mokinys, matydamas meilę Dievo, kuris miršta nugalėtas, kad parodytų, kaip myli mus.
Mes visi esame kviečiami išgyventi kitą sukrėtimą, suvokę, kad Mokytojas yra gyvas, ir mes galime Jį susitikti.

Velykų diena yra džiaugsmo diena visiems Prisikėlusiojo mokiniams, nugalėjusiems kry-žiaus skausmą ir sėjantiems viltį bei šviesą. Drauge Velykos yra žinia ir tiems, kurie liko stovėti ant Golgotos, kaip Tomas ir Petras. Jie taip pat turės laiko atsiversti į džiaugsmą, įtikėję Dievo, mirštančio iš meilės, logika.

Jėzus prisikėlė, todėl privalome ieškoti to, kas yra aukštybėse, skubiai palikti kapą, nes mirtis nepajėgė įveikti dieviško gyvenimo begalinės jėgos. Mes turime visiems skelbti, kad Jėzus yra gyvas, nes ne visi tai žino. Kartais atrodo, kad ir patys krikščionys tai gerokai primiršo.
Reikia pripažinti, Bažnyčia dabar gyvena tikrai ne savo šlovės amžių, tačiau tai nereiškia, kad mes negalime ir neturime prisikelti.

Tik nesakykime, kad to nepajėgiame, kad niekas mūsų nesiklauso. Juk ir pats Viešpats Jėzus savo nuostabią žinią žmonijai apie prisikėlimą patikėjo moterims, kurios, pagal to meto papročius, apskritai neturėjo teisės kalbėti viešai! Reikis tik drąsos… gyventi prisi-kėlimu, ieškoti to, kas yra aukštybėse.

Jeruzalėje yra milžiniška, reikia pripažinti, gana nešvari ir chaotiška Viešpaties Kapo ba-zilika, kurioje nuolat skamba pamaldžių žmonių šūksniai. Toje bazilikoje saugomas kapas, stebėtinai tuščias kapas. Per ištisus šimtmečius daugybė vyrų ir moterų, kartais nugalėdami neįtikėtinus sunkumus, vyksta pamatyti to tuščio kapo. Gali atrodyti netgi juokinga: paprastai žmonės vyksta aplankyti mauzoliejaus, nusilenkti kokio nors garsaus politiko ar dvasinio mokytojo palaikams.
Krikščionys vyksta aplankyti tuščio kapo, nes šis kapas mums byloja, kad mirtis nepasiekė pergalės.

Ir nepasieks. Niekada.