Didysis ketvirtadienis

Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.

Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.

Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. (Jn 13,1-15)

MEILĖS AUKA

Atpirkimo slėpinys yra dieviškos meilės išraiška. Dievas gelbsti mus, nes Jo meilė mums yra begalinė ir viršija bet kokius mūsų lūkesčius. Tai galėjome pastebėti jau praėjusį sekmadienį, kuomet liturgijoje susipynė džiaugsmas ir pažeminimas. Jėzus, minios sveikinamas, įžengė į Jeruzalę, tačiau labai greitai tie sveikinimai virto apleidimo ir kančios skausmu. Vis dėlto tiek vienu, tiek kitu atveju Dievo Sūnus mums skelbia dangaus Tėvo meilę, kuria Dievas apglėbia nusidėjusį žmogų.

Paskutinė Vakarienė yra tokios save aukojančios meilės išraiška. Tuo ypatingo artumo su apaštalais momentu Jėzus konkrečiai parodo savo meilės žmonėms gelmę, atiduodamas save patį ir pasilikdamas Eucharistijoje. Jis Eucharistinėje Duonoje, tampančioje Jo Kūnu, ir vyne, kuris tampa Jo Krauju, dovanoja broliams save patį, tokiu būdu parodydamas savo bendrystę su jais ir skatindamas juos irgi elgtis panašiai.

Nors Jonas yra vienintelis iš evangelistų, kuris nemini Eucharistijos įsteigimo, vis dėlto galime būti tikri, kad ir jis kreipia savo skaitytojų mintis į šį begalinės meilė slėpinį, kai rašo, kad Jėzus, „mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“. Drauge vienintelis Jonas aprašo dar vieną tos dieviškos atperkančios meilės išraišką, susijusią su Eucharistija – dėkojimu, ir paaiškinančiu šį slėpinį konkrečiu veiksmu: kojų plovimu.

Net ir mūsų dienomis, kai kalbame apie betarpiškumą ir papročių laisvę, toks poelgis būtų mažiausiai neįprastas. Nors Jėzus taip pasielgė jau prieš du tūkstančius metų, nors buvo prirašyta daugybė teologijos ir asketikos komentarų, kuriais buvo mėginama paaiškinti tokio poelgio prasmę, nežiūrint to, kad mes, tikintieji pritariame ir palaikome tokį Viešpaties poelgį, tegul jo gerai ir nesuvokdami, bet pripažindami, kad Jis taip pasielgė iš begalinės meilės, vis tiktai laikome tai neįmanomu ir nesiūlytinu dalyku. Sunkiai galėtume įsivaizduoti žmogų, tegul ir karščiausiai mylintį savo artimą, kuris būtų pasirengęs pasilenkti prie jo kojų, kad jas nuplautų. Vargu ar būtų toks žmogus, kuris, kad ir būdamas paties kilniausio būdo, būtų pasirengęs parodyti tokį nusižeminimą ir nepasibaisėtų, matydamas kitą, siūlantį tokią paslaugą.

Tokiu nusižeminimu Jėzus aiškiai visiems parodo meilę, kurioje nėra poezijos ir jausmingumo, kuri yra apvalyta nuo apsimestinio mandagumo bei dviprasmybės. Išganytojas aiškiai parodo: mylėti, reiškia – tarnauti, nebijant nusižeminimo ir pasidavimo kitiems, nebijant menkumo ir vargo, jei tik tai padės kitiems paaugti savitarpio supratime ir meilėje.

Meilė yra aukos sukonkretinimas, įsipareigojimas kitiems net ir tokiose situacijose, kurias paprastai vadiname absurdiškomis. Ji peržengia vidutinybę ir ribotumą, prie kurių esame pripratę, vesdama į didvyrišką elgesį, netgi rizikuojant, kad būsime nesuprasti. Kojų plovimas mums liudija, kad krikščioniška meilė, būdama nelogiška ar neatitinkanti pasaulio lūkesčių, visuomet susiduria su įtarimais, išankstiniais sprendimais, yra išjuokiama, susiduria netgi su atmetimo ir paniekos pavojumi. Netgi apaštalas Petras norėjo atsisakyti tokios Jėzaus paslaugos.

Tačiau toks Jėzaus elgesys visiškai atitiko tai, ką pasaulis pavadino didžiausia beprotybe: kryžiaus auką, visišką savęs atidavimą dėl žmogaus. Dievas nepanoro įtikinti žmones stebuklais ar teologiniais argumentais, Dievas nenori primesti savo valios ir nesiekia demonstruoti savo valdžios. Paprasčiausiai jis yra mylintis Dievas, dovanojantis save kryžiaus „beprotybėje“.

Šia meilės ir nesuinteresuoto tarnavimo logika Viešpats kviečia ir mus mokytis, ką reiškia didysis Dievo įsakymas, kuriam atrodo, visi pritaria, bet kurio neskuba vykdyti. Jėzus sako mums: „Ir jūs taip darykite, kaip aš jums padariau… mylėkite vieni kitus taip, kaip aš jus mylėjau“.

Mons. Adolfas Grušas