2011-04-23 11:32:08

Carlo Maria Martini. Velykos netikintiems


Kai Kalėdos instinktyviai žadina gyvenimo džiaugsmo jausmą, tai Velykos yra susijusios su sudėtingesniais vaizdiniais. Tai pasakojimas apie gyvenimą, kuris eina per kančią, mirtį ir apie atgautą gyvybę. Tad jei Kalėdos, tikintiems ir netikintiems, sukelia lengvo linksmumo atmosferą, Velykos išlieka labiau paslėptas ir tamsus slėpinys. Tačiau visas mūsų gyvenimas, už lengvos retorikos, vyksta tamsioje ir sunkioje teritorijoje. Šiuo metu ypač galvoju apie ligonius ir slegiamus beviltiškos diagnozės svorio, apie tuos, kurie negali pasidalint kentėjimu, apie visus tuos, kuriems tinka senas lotyniškas posakis, jog senatvė savo prigimtimi yra liga. Trumpai tariant, galvoju apie visus tuos, kurie savo kūne, psichikoje ar dvasioje jaučia žmogiško silpnumo ir trapumo stigmą. Tokiems, ko gero, priklauso didžioji dalis šio pasaulio vyrų ir moterų. Todėl norėčiau, kad Velykos būtų kvietimas vilčiai ligoniams, pagyvenusiems, sulinkusiems nuo gyvenimo naštos, visiems nepriklausantiems dominuojančiai kultūrai, kuri (klaidingai) vadovaujasi absoliučiu „geros savijautos“ principu. Norėčiau, kad sveikinimas ir šauksmas „Kristus prisikėlė“ perbėgtų ligoninių koridoriais, patektų į kalėjimų kameras, kad sužadintų vilties šypseną laukiantiems sudėtingų šiandieninės medicinos tyrimų rezultatų ir slepiančių savo nerimą, - rašo italų kardinolas Carlo Maria Martini, jau 84 metų amžiaus sulaukęs Milano arkivyskupas emeritas.

Ką šiandien man, senam, nusilpusiam ir jau neišvengiamo perėjimo sąraše esančiam sako Velykos? Ir ką jos galėtų pasakyti tiems, kurie nesidalija mano tikėjimu ir viltimi, - klausia kardinolas.

Anot jo, Velykos jam pirmiausia sako, jog „šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8,18). Šie kentėjimai pirmiausia yra Kristaus ir būtų sunku atrasti jų priežastį ar motyvą, nežvelgiant už mirties mūro. Bet taipogi tai yra visi žmonijos asmeniški ar bendri kentėjimai, nulemti ar gamtos aklumo, ar pačių žmonių aplaidumo.

Reikia drąsiai kartoti, įveikiant vidinį pasipriešinimą, kad negalima lyginti dabartinės kančios su tuo, ko su pasitikėjimu laukiame. Velykų proga sau patiems su tikėjimu galima sakyti apaštalo Pauliaus žodžius iš Laiško Korintiečiams: „Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai: jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini“ (2 Kor 4,16-18).

Tam reikia didelės vilties įtampos. Nes, kaip rašo Paulius, „tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis?“ (Rom 8,24). Taip viltis gali būti sunku, tačiau ar yra kitas būdas atsispirti šio pasaulio blogiams, išskyrus tą atvejį, kai galva įkišama į smėlį, nieko nenorima matyti ir girdėti.

Sunkiau yra pasakyti ką Velykos reiškia tiems, kurie, sulinkę nuo gyvenimo naštos, neturi krikščioniško tikėjimo ir vilties. Bet, pasak kardinolo Martini, jam atsakyti padeda sutikti žmonės, kuriuose jis juto paslaptingą versmę, kuri jiems pagelbėjo žvelgti kančiai ir mirčiai į akis, nors ir nežinant kas seks po to. Visuose mumyse yra kažkas, ką apaštalas Paulius vadino „viltimi prieš kiekvieną viltį“, kitaip tariant, valią ir drąsą eiti toliau nepaisant visko, kad ir nesuprantant prasmės to, kas įvyko.

Todėl daug žmonių pademonstravo galią atsitiesti, turinčią savyje kažko stebuklingo. Galima prisiminti apie atstatymų energiją, tarsi iš nieko atsirandančią po gamtinių katastrofų ar karų audrų.

Apie šiuos dalykus mokslas mažai gali pasakyti. Jis gali duoti keletą techninių instrumentų, kurie leidžia šiek tiek pratęsti mūsų dienas. O klausimas iš tiesų yra apie to, kas nutinka prasmę ir, dar labiau, apie meilę, kuria mums duota išgyventi panašiose bangose. Yra kažkas, kas mane taip myli, kad jaučiuos pilnas gyvenimo net ir silpnume, kas man sako „aš esu gyvenimas, gyvenimas visam laikui“.

Ar bent jau yra kažkas, kam galiu skirti savo dienas, nors viskas, rodos, jau prarasta. Tokiu būdu prisikėlimas patenka į kasdieninę patirtį visų kenčiančių, ypač ligonių ir senolių, suteikdamas jiems galimybę duoti gausių vaisių nepaisant mažėjančių jėgų ir silpnumo. Per Velykas gyvenimas pasirodo esąs stipresnis už mirtį ir galima visiems palinkėti šitaip suprasti jų prasmę. (rk)







All the contents on this site are copyrighted ©.