Krizmos Mišios Šv. Petro bazilikoje. Sakramentai išreiškia mūsų tikėjimo „kūniškumą“.

Didžiojo ketvirtadienio rytą popiežius Benediktas XVI vadovavo Šv. Petro bazilikoje aukotoms Krizmos Mišioms. Tai visų pirma kunigų šventė. Didžiojo ketvirtadienio ryto Mišios aukojamos tik vyskupijų katedrose: jų metu aplink vyskupus susibūrę kunigai atnaujina šventimų dieną duotus pažadus; į savo bendruomenių maldos namus parsiveža Krizmos Mišių metu palaimintų aliejų, naudojamų teikiant sakramentus. Popiežius tradiciškai šias Mišias aukoja ne savo katedroje, bet Vatikano bazilikoje. Į katedrą – Laterano šv. Jono baziliką – Šventasis Tėvas keliauja Didžiojo Ketvirtadienio pavakare aukoti Paskutinės vakarienės Mišių.

Šio ryto liturgijos centre – šventųjų aliejų palaiminimas: katechumenų aliejaus, ligonių patepimo aliejaus ir Krizmos, naudojamos teikiant sakramentus, kuriuose ypatingai pasireiškia Šventosios Dvasios veikimas – Sutvirtinimą, kunigystės šventimus ir vyskupų konsekravimą. Sakramentuose susiliečia sukūrimas ir atpirkimas, - kalbėjo popiežius. Sakramentai išreiškia mūsų tikėjimo kūniškumą, primena, kad žmogus – tai kūnas su siela. Duona ir vynas yra žemės ir žmogaus darbo vaisiai. Juos Viešpats pasirinko savo buvimui tarp mūsų. Aliejus yra Šventosios Dvasios simbolis, o kartu jis nurodo į Kristų, Mesiją, tai yra Pateptąjį. Jei Senojo Testamento kunigai savosios tarnystės pradžioje būdavo tik simboliškai patepami aliejumi, tai Jėzaus Kristaus atveju tas patepimas buvo esmiškai kitoks: visas Jėzaus žmogiškumas buvo kupinas Šventosios Dvasios galios. Taip pat ir mes, krikščionys, esame pateptieji – mes priklausome Kristui, o tuo pačiu dalyvaujame ir jo patepime.

Toliau savo homilijoje popiežius atskirai kalbėjo apie kiekvieną iš trijų Didžiojo Ketvirtadienio rytą laiminamų aliejų. Tai visų pirma katechumenų aliejus, kuriuo žmogus patepamas dar prie krikštą. Šis aliejus mums byloja apie Dievo ieškojimą, apie tuos žmones, kurie dar tik keliauja link Kristaus. Katechumenų aliejus mums taip pat sako, jog ne tik žmogus ieško Dievo, bet ir Dievas išeina mūsų pasitikti. Tai, kad jis tapo žmogumi, kad nužengė į žmogiškojo skurdo gelmes, į mirties naktį, byloja, kaip labai Dievas myli savo kūrinį.

Ligonių patepimo aliejus,- kalbėjo Šventasis Tėvas, - mums primena kenčiančius, sergančius, išalkusius žmones, karų ir neteisybės aukas, persekiojamuosius, pažemintuosius ir prislėgtuosius. Žinoma, svarbiausia Bažnyčios užduotis – skelbti Dievo karalystę. Tačiau ir šis skelbimas gydo. Dievo meilės ir gerumo karalystės skelbimas gydo sužeistą žmogaus širdį. Greta šios pagrindinės užduoties, Bažnyčia taip pat pašaukta gydyti ligas, globti sergančiuosius, padėti jiems kelti kančios naštą. Ligonių patepimo sakramento aliejus yra regimas šios misijos ženklas.

Trečiasis ir pats kilniausias visų aliejų yra kvepiančioji krizma – kunigiškojo ir karališkojo patepimo aliejus, primenantis Senosios Sandoros tradiciją, - tęsė popiežius Benediktas. Bažnyčioje šis aliejus naudojamas teikiant Sutvirtinimo sakramentą ir Šventimus. Krikštu ir Sutvirtinimu žmogus tampa Dievo tautos nariu ir karališkojo pašaukimo dalininku. Krikščionys, vykdydami karališkąją tarnystę pasaulio labui, turi savyje parodyti pasauliui gyvąjį Dievą, turi Jį liudyti ir pas Jį vesti. Šitoks mūsų pašaukimas yra ne priežastis didžiuotis, bet atsakinga pareiga. Visada turime sau kelti klausimą: ar tikrai esame Dievo šventovė pasauliui? Ar padedame žmonėms surasti Dievą? Gal ne padedame, o trukdome? Gal dėl mūsų netikėjimo žmonės nusigręžia nuo Dievo? Argi ne tiesa, kad Vakaruose, pagrindinėse krikščioniškosiose šalyse, krikščionims nusibodo tikėjimas, jiems neįdomi jų istorija ir kultūra, jie jau nenori tikėti?

Turime gėdytis dėl savo klaidų, bet kartu negalime užmiršti ir šviesių pavyzdžių, kurie savo tikėjimu ir meile skelbė pasauliui viltį. Šventasis Tėvas čia priminė jau priartėjusią Jono Pauliaus II beatifikaciją. Jis buvo Šventosios Dvasios kupinas didis Dievo ir Jėzaus Kristaus liudytojas mūsų laikams. Su juo prisimename ir tas skaitlingas jo pontifikato metais paskelbtų šventųjų ir palaimintųjų gretas. Jis mums byloja, kad Dievo pažadai nėra tušti žodžiai ir kad visų mūsų pašukimas prasmingas.

Galiausiai popiežius kreipėsi į kunigus. Didysis Ketvirtadienis – tai mūsų diena. Kupini dėkingumo už gautą pašaukimą ir suprasdami savo silpnumą, kartojame „taip“ mus pašaukusiam Viešpačiui. Taip, noriu sekti Viešpatį Jėzų, jo meilės skatinamas išsižadu pats savęs. (jm)