„Jis buvo kankinamas, bet noriai pakluso, burnos nepravėrė…“ (Iz
52,7)
Jėzaus tyla yra vienas iš išskirtinių Jo Kančios ženklų. Jau nuo pat
suėmimo Jėzus atrodo esąs beveik pasyvus. Iš Jo lūpų girdime tik vieną – kitą atsakymą,
tačiau daug dažniau Jo tardytojai yra priversti taikytis su paslaptinga tyla.
Šis
Jėzaus tylėjimas visų pirma atrodo, kaip protestas: protestas prieš neteisingą kaltinimą,
visiškai neteisėtą suėmimą, tuo pat metu tapdamas kaltinimu, visiems atskleisdamas
piktą valią tų, kurie Jį suėmė, Jį kaltina, kankina, žudo… Tokios tylos pavyzdžių
visuomet galime sutikti persekiojimų bei politinės kovos istorijoje.
Tačiau
Jėzaus atveju toji tyla yra nesuvokiamai didingos meilės išraiška. Susidūrus su nežabotu
žiaurumu, vienintelė suprantama žmogiška reakcija būtų pasipriešinimas, tuo tarpu
Jėzus to atsisako ir net priekaištauja Jį ginklu mėginusiam ginti mokiniui: Nejaugi
aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!
Tai Dievo meilės žmonijai
taurė, todėl Išganytojo tyla reiškia kitų žmonių nuodėmių prisiėmimą bei siūlomą besąlygišką
atleidimą. Šiuo momentu paaiškėja, kodėl Jėzus toks tylus savo kančioje. Jis tyli,
nes už Jį kalba Jo veiksmai. Tai, ką Jėzus daro savo kančios metu, mums atskleidžia
dangaus Tėvo veidą, kuris spinduliuoja meilę, dosnumą ir atsidavimą savo kūriniui.
Kaip
tik tą akimirką suvokiame, kokie skurdūs yra mūsų žodžiai, kuriais mėginame paaiškinti
tai, ką Jėzus yra dėl mūsų padaręs. Laiško Žydams autorius kalba apie Jėzų, „atjaučiantį
mūsų silpnybes, kaip ir mes, visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį“. Didžiausia Dievo
meilės išraiška – tai pasirengimas Sūnuje pasidalyti su žmogumi jo kentėjimais.
Tiesa,
lieka amžinas klausimas: kodėl Dievas norėjo dalytis kentėjimais, o ne juos pašalinti?
Šis klausimas iškyla visuomet, susitikus kenčiantį žmogų, patiems susidūrus su kančia.
Juk ir Evangelijoje dažnai matome Jėzų, pašalinantį kančios priežastis, gydantį ligonius,
netgi prikeliantį mirusius, tačiau lemiamą akimirką visą kančią Jis pasiėmė sau, nerodydamas
jokių pastangų daryti kokį nors stebuklą. Netgi po Jėzaus prisikėlimo Jo mokiniai
ir visa bendruomenė buvo priversta susidurti akis į akį su kančia ir savo pačių silpnumu.
Didįjį
Penktadienį, kontempliuodami Nukryžiuotąjį, taip pat susiduriame su ta pačia problema,
tačiau, mėgindami teirautis, ko gero, susidursime su ta pačia tyla, kurią patyrė Jėzaus
tardytojai. Atsakymas į mus kankinančius klausimus neateina tuojau pat, netgi, sakyčiau,
Išganytojo pavyzdys ragina mus kitaip išgyventi savo kančią, drauge su Juo, kad paskui
sulauktume gerosios žinios. Juk mylėdami neprašome paaiškinimų, bet tik esame kartu
visuose išmėginimuose, o jei sakome, kad Dievas mus myli ir mes mylime Jį, tenka pasitenkinti
ta Didžiojo Penktadienio tyla.
Paaiškinimas ateis vėliau, išaušus Velykų rytui.
Tada nebeklausinėsime apie kančią, bet džiaugsimės pergale. Ir mus vėl apgaubs Dievo
tyla…