Benedikto XVI atsakymai televizijos laidoje: kaip priimti kančią; kaip siekti taikos; kas yra prikeltas kūnas?

Didįjį Penktadienį Italijos televizijos „Rai Uno“ laidoje „A sua immagine“ („Pagal jo paveikslą“) žiūrovai regėjo popiežių Benediktą XVI, kuris atsakė į septynis klausimus, atsiųstus ne tik iš Italijos, bet ir kitų pasaulio vietų.

Septynmetė mergaitė iš Japonijos, išgyvenusi žemės drebėjimą, per kurį žuvo daug jos bendraamžių, klausė: kodėl vaikams tenka tiek baimės ir tiek liūdesio?

Taip pat ir man kyla šie klausimai, - sakė Šventasis Tėvas. – Kodėl taip yra? Kodėl jūs turite taip kentėti, kai kiti gyvena patogiai? Neturime atsakymo, tačiau žinome, kad Jėzus kentė kaip ir jūs, nekaltas, kad Dievas, kuris save parodė per Jėzų, yra jūsų pusėje. Tai man atrodo svarbu – nors neturime atsakymų, nors liūdesys išlieka, bet Dievas yra jūsų pusėje ir tikrai jums padės. Ir vieną dieną galėsime suprasti, kodėl taip yra, kad kančia nėra tuščia ir beprasmė, kad už jos yra kažkas gero. Nėra atsitiktinumas.

Italė mama klausė popiežiaus: ar jos sūnaus Pranciškaus, prieš metus nugrimzdusio į komą, siela dar yra su juo, ar jį jau paliko?

Siela dar tikrai yra kūne, - sakė Benediktas XVI. – Situacija yra kaip su gitara, kurios stygos sutrūko ir nebeskamba. Panašiai ir kūno instrumentas yra trapus ir pažeidžiamas, siela nebegali skambėti, bet ji lieka kūne. Esu įsitikinęs, kad ši giliai paslėpta siela jaučia jūsų meilę. Nors nesupranta žodžių, detalių, bet meilę jaučia. Todėl jūsų, tėvų, brangi mama, buvimas šalia jo kasdien yra didelės vertės meilės veiksmas, jūsų buvimas pasiekia tos paslėptos sielos gelmes, jūsų veiksmas yra tikėjimo į Dievą, tikėjimo žmogumi liudijimas, pagarba žmogaus gyvybei, kad ir pačiose liūdniausiose situacijose. Jus drąsinu tęsti ir žinoti, kad atliekate didelę tarnystę žmonijai su savo pasitikėjimo, pagarbos gyvybei veiksmu, su meile sužeistam kūnui, kenčiančiai sielai.

Septyni jauni krikščionys iš Bagdado, iš Irako, klausė: kaip išvengti pagundos emigruoti, kaip suprasti, kad tai nėra išeitis?

Irako krikščionys, kurie yra persekiojami, yra mūsų kenčiantys broliai, todėl ypač artimi mūsų širdžiai, - sakė Benediktas XVI.

Pasak jo, visi, kurie gali jiems padėti, privalo tai daryti. Šventasis Sostas palaiko nuolatinius kontaktus ne tik su Irako katalikų bendruomenėmis, bet ir su kitais krikščionimis, ir su mūsų broliais musulmonais sunitais ir šiitais.

Norime daryti sutaikinimo ir supratimo darbą, padėti vyriausybei sunkiame suskilusios visuomenės vienijimo kelyje, kai nebėra sąmoningumo, kad „nors skirtingi, turime bendrą istoriją ir savo vietą“. Reikia atnaujinti šį sąmoningumą per dialogą, - pabrėžė popiežius.

Musulmonė moteris iš Dramblio Kaulo Kranto respublikos rašė: mūsų šalyje musulmonai ir krikščionys visada gyvenome harmonijoje. Dažnai šeimos sukuriamos iš abiejų religijų narių. Tačiau viskas pasikeitė. Politinė krizė skleidžia pasidalijimus. Kiek nekaltų prarado gyvybes! Jėzus buvo taikos žmogus. Ką jūs, Jėzaus ambasadorius, patartumėte mūsų šaliai?

Gavau daug laiškų iš Dramblio Kaulo Kranto respublikos, kuriuose mačiau visą liūdesį, kančios gelmę ir lieku nuliūdęs, kad galime padaryti taip mažai. Bet visada galime būti maldoje su jumis ir, kai įmanoma, darysime artimo meilės darbus, - kalbėjo Benediktas XVI.

Jėzus visada buvo taikos žmogus. Buvo galima tikėtis, kad Dievui atėjus į žemę, jis bus didelės jėgos žmogus, sunaikins priešiškas jėgas, kad didelės prievartos žmogus bus taikos instrumentas. Tačiau atėjo silpnas, tik su meilės jėga ir be prievartos. Tai mums parodo tikrąjį Dievo veidą, kad prievarta niekad nekyla iš Dievo, niekad nepadeda daryt gerus dalykus, tačiau yra griovimo priemonė ir nepadeda įveikti sunkumus. Kviečiu visas puses atsisakyti prievartos ir ieškoti taikos kelių. Taikos reikia ieškoti su taikos priemonėmis, su dialogu, su nauju dėmesiu, su nauju atvirumu.

Dar du klausimai buvo susiję su Jėzaus mirties ir prisikėlimo tema, su nužengimu į pragarus, su prisikėlusiu kūnu.

Nužengimo į pragarus, - sakė Šventasis Tėvas, - nereikia įsivaizduoti kaip geografinės kelionės. Tai sielos kelionė. Jėzaus nužengimo į pragarus prasmė yra ta, kad jis pasiekė visus žmones, kurie gyveno iki jo, kad jis aprėpė visą praeitį, kad Atpirkimo veiksmingumas galioja ne nuo kažkurių metų, tačiau aprėpia visų laikų visus žmones.

Atsakydamas į klausimą apie tai, kas yra prisikėlęs ir šlovingas Kristaus kūnas, popiežius sakė, kad atsakymo negalime pateikti, nes tai už mūsų patirties ribų. Tačiau matyti Jėzaus paliktus ženklus ir bent jau suprasti į kurią pusę žiūrėti. Pirmas ženklas yra tuščias kapas. Jėzus nepaliko savo kūno sugedimui, neprarado jo, tačiau suteikė jam amžinybę, suteikė amžinybę materijai.

Antras ženklas yra tai, kad šis kūnas, materija yra perkeistas, nebepriklauso nuo biologijos ar fizikos dėsnių. Jėzus yra paliečiamas, valgo, bet yra už šių dėsnių. Ir tai yra didelis pažadas mums – egzistuoja naujas pasaulis, naujas gyvenimas, link kurio mes einame.

Paskutinysis Benediktui XVI užduotas klausimas buvo apie Dievo Motiną, apie Mariją, apie epizodą prie kryžiaus, kai Jėzus tarė Jonui „štai tavo motina“, o Marijai – „štai tavo sūnus“.

Šis Jėzaus veiksmas, pasak Šventojo Tėvo, parodo visą Jėzaus žmogiškumą. Jis patiki savo mamą jaunajam Jonui ir atvirkščiai. Už šio veiksmo slypi gilus žmogiškas jausmas. Bet yra ir kita dimensija. Krikščionys suprato, kad Jėzaus motina yra ir jų visų motina. Yra nemažai žmonių, kuriems sunku priimti Jėzų jo Dievo Sūnaus didume, tačiau be sunkumų gali patikėti save Motinai. Kai kas sako: Biblija to nepagrindžia. Į tai galima atsakyti su Grigaliaus Didžiojo žodžiais: „beskaitant Šventojo Rašto žodžiai auga“, kitaip tariant, plėtojasi tikrovėje, istorijoje.

Marija taip pat yra Bažnyčios Motina ir Bažnyčios vaizdinys. Patikėdami save Marijai, patikime save Bažnyčiai, esame Bažnyčia kartu su Marija. Visos jo kelionės į garsias Marijos šventoves, pasak Benedikto XVI, buvo savęs ir kitų pavedimo Marijai aktas, šio akto suvidujinimas. Per tokį savęs pavedimą esame labiau, kartu su Marija, kartu su visa Bažnyčia, bendrystėje su Kristumi. (rk)