Popiežius aukojo Verbų sekmadienio Mišias. Eime su Jėzumi į Dievo aukštumas!

Sekmadienio rytą popiežius Benediktas XVI Šv. Petro aikštėje palaimino alyvmedžių ir palmių šakas, vadovavo tradicinei procesijai ir aukojo Viešpaties kančios sekmadienio, paprastai vadinamo Verbų sekmadieniu, Mišias. Jose kaip kasmet dalyvavo Romos ir Italijos vyskupijų jaunimo atstovai, nes Verbų sekmadienį kasmet minima jau beveik prieš tris dešimtmečius Jono Pauliaus II įvesta Pasaulinė jaunimo diena. Šiemetinės jaunimo dienos tęsinys ir kulminacija bus rugpjūčio mėnesį Madride vyksiantis pasaulinis jaunimo susitikimas, kuriame dalyvaus ir popiežius.

Kodėl mes einame kartu su šia minia, lydinčia Jėzų į Jeruzalę? Ką mums ši piligrimystė reiškia?

Žinome, kad po Petro tikėjimo išpažinimo prie Pilypo Cezarėjos, taigi pačioje Šventosios Žemės šiaurėje, Jėzus pradeda savo piligrimystę į Jeruzalę. Tai kelionė į Šventąjį miestą, į tą vietą, kur visas Izraelis galėjo ypatingai pajusti Dievo artumą. Šios piligrimystės tikslas – Velykos, Izraelio išvadavimo iš Egipto vergijos šventė, tuo pat metu alsuojanti kiekvieno žmogaus visiško išsivadavimo viltimi. Jėzus žino, kad jis pats bus šių Velykų Avinėlis; žino, kad jo laukia Kryžiaus mirtis, kad slėpiningomis duonos ir vyno dovanomis jis atvers duris į galutinį išsivadavimą, į gyvojo Dievo artumą. Jis žino, kad jo tikslas Kryžius, paties Dievo meilės aukštumos, į kurias jis nori pakylėti kiekvieną žmogų.

Tad ir mūsų piligrimystė yra ėjimas kartu su Jėzumi į Gyvojo Dievo aukštumas. Mes einame ten, kur Jėzus mus kviečia. Bet ar tai mūsų jėgoms? Ar mes pajėgūs taip aukštai užkopti? Ne, mes patys savo jėgomis to nesugebėtume. Bažnyčios Tėvai sakydavo, kad žmogus yra tarp dviejų gravitacijos laukų. Viena šių jėgų jį traukia link egoizmo, melo ir blogio, žemyn, tolyn nuo Dievo. Kita, meilės traukos jėga, kelia aukštyn. Žmogus, pakibęs tarp šių dviejų jėgų, stengiasi atsispirti blogio traukai ir leisti, kad Dievo meilės trauka jį keltų aukštyn.

Po Žodžio liturgijos, Eucharistinės maldos pradžioje, kurios metu Viešpats ateina tarp mūsų, Bažnyčia kreipiasi į mus kiekvieną ir sako: „Aukštyn širdis!“ Pasak Biblijos ir Bažnyčios Tėvų, širdis yra mūsų žmogiškumo simbolis, yra ta vieta, kurioje susitinka protas, valia ir jausmai, kūnas ir siela. Esame kviečiami šitą mūsų širdį kelti aukštyn, į paties Dievo aukštumas. Žinoma, savo jėgomis mes to nesugebame, mus slegia išdidumas, traukia žemyn egoizmas. Tačiau kaip tik čia ateina mums į pagalbą Dievas. Dievas mus kelia aukštyn, tęsia tą žmogaus iškėlimo darbą, kurį pradėjo Kristaus iškėlimu ant kryžiaus. Jis nusižemino iki paties giliausio žmogiškojo gyvenimo skurdo, kad pakeltų žmogų iki pat Dievo aukštumų.

Tad eime kartu su Viešpačiu, sekime juo šioje piligrimystėje aukštyn vedančiu keliu. Prašykime, kad jis padarytų tyras mūsų širdis ir švarias mūsų rankas; siekime jo tiesos, ieškokime jo veido.

* * *

Iškart po Mišių, kartu su visais jų dalyviais Šventasis Tėvas kalbėjo vidudienio maldą. Šia proga keliomis kalbomis kreipėsi į jaunimą, Verbų sekmadienį švenčiantį savo tradicinę pasaulinę dieną ir atsisveikino iki pasimatymo rugpjūčio mėnesį Madride. (jm)