Dariusz Kowalczyk SJ, Vatikano II Susirinkimas (20): Kas nėra pasauliečiai?
Tęsiame pašnekesių ciklą, skirtą Vatikano II Susirinkimo mokymui dabartinio Bažnyčios
gyvenimo kontekste, kurį mūsų radijui parengė Popiežiškojo Grigaliaus universiteto
profesorius Dariusz Kowalczyk SJ.
Koks pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje?
Teologas Yves Congar šaipydamasis sakė, kad jie turi eiti į bažnyčią, klausytis ir
išsitraukti piniginę. Atmesdamas šitokį požiūrį, Vatikano II Susirinkimas drastiškai
pakeitė pasauliečių vaidmens suvokimą ir pasauliečius rimtai įtraukė į apaštalavimo
darbą. „Bažnyčia niekada neturi stokoti pasauliečių apaštalavimo“ (n. 1), - skaitome
dekrete „Apostolicam actuositatem“.
Susirinkimas aiškiai sako, kad „pareigą
ir teisę apaštalauti pasauliečiai įgyja iš paties ryšio su Kristumi“ (n. 3). Vadinasi
tai ne kunigų pasauliečiams suteikta „malonė“. Deja, Susirinkimo atnaujinta pasauliečių
misija Bažnyčioje ne visuomet teisingai suprantama. Būta atvejų kai pasauliečiai bandė
užimti klero vietą Bažnyčios viduje, o ne vykdyti jiems skirtas pareigas pasaulyje.
Pasauliečių
vaidmuo Bažnyčioje neturi būti „klerikalizuojamas“, lygiai kaip ir kunigų atsinaujinimas
neturi reikšti jų „pasaulietinimo“. Visų tikinčiųjų pašaukimai yra vienodai garbingi,
tačiau tai nereiškia, kad turėtų būti tarpusavy painiojamos pareigos ir jų vykdymo
sąlygos. Susirinkimas skelbia, jog „Pasauliečiams reikia imtis laikinosios tikrovės
atnaujinimo kaip savo uždavinio ir [...] tiesiogiai darbuotis bei ryžtingai veikti“
(n. 7).
Vienas ko gero nepakankamai aiškiai Susirinkimo suformuluotų dalykų
yra pats pasauliečio Bažnyčioje apibrėžimas. Konstitucijoje „Lumen gentium“ skaitome:
„Pasauliečiais čia vadinami visi Kristaus tikintieji, išskyrus tuos, kurie yra gavę
šventimus ir priklauso Bažnyčioje pripažintam vienuolių luomui“ (n. 31). Bet tai tik
paaiškinimas, kad pasaulietis ne kunigas ir ne vienuolis, o ne atsakymas į klausimą
„kas jis yra?“