Konferencija „Rerum Novarum“ 120-osioms metinėms

"Ne žmogus darbui, bet darbas žmogui“ – tokią paprastą tiesą šį šeštadienį priminė tarptautinė mokslinė konferencija „Naujo šimtmečio visuomenė – iššūkis Bažnyčios mokymui“. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos ir Lietuvos Iustitia et pax komiteto surengta konferencija buvo skirta 120-osioms pirmosios socialinės enciklikos „Rerum Novarum“ paskelbimo metinėms.

Konferencijoje galėjo dalyvauti visi norintys, įėjimas buvo nemokamas. Seminarijos konferencijų salė buvo pilna įvairaus amžiaus klausytojų. Jiems pranešimus skaitė gerai žinomi Lietuvos ir užsienio mokslininkai – kun. dr. Kęstutis Kėvalas, dr. Irena Eglė Laumenskaitė, dr. Andrius Navickas, kun. lic. Žydrūnas Vabuolas. Konferencijoje svečiavosi du lektoriai iš užsienio: dr. Victor Scheffers iš Olandijos ir kun. dr. Franco Appi iš Italijos.

Konferencijos metu nuskambėjo daug šiomis sunkiomis Lietuvai ir pasauliui dienomis viltį teikiančių frazių. Pacituosiu ištrauką iš dr. Victor Scheffers pranešimo. Jis sakė: „Daugeliui žmonių mūsų šalyse šis laikas yra kančios ir nusivylimo metas. Tačiau jų patiriama kančia kartu yra kvietimas kažką keisti, kritiškai pažvelgti į vertybes, kuriomis remiantis formavosi mūsų visuomenės, ir į šios vertybių sistemos pasekmes. Visų dabarties problemų šaltinis, anot pranešėjo, - godumas, tiek asmeninis, tiek institucinis, bei visiškas neatsižvelgimas į bendrąjį gėrį ir į kitų gerovę“. Dr. Victor Scheffers, iš Olandijos Iustitia et Pax komiteto, kaip ir kiti konferencijos pranešėjai, rėmėsi pirmąja socialine enciklika „Rerum Novarum“ bei naujausiu Bažnyčios dokumentu šioje srityje – „Caritas in Veritate“.

Kitas konferencijos svečias – italas dr. Franco Appi priminė, kokia didi buvo ir yra enciklika „Rerum Novarum“. Ji apibrėžė privačios nuosavybės teisę ir skelbė moralės pirmenybę prieš ekonomiką.

Daktarė Irena Eglė Laumenskaitė iš Vilniaus universiteto kėlė problemą, kad mūsų visuomenėje asmuo yra nuvertintas – jis tėra individas, galintis atlikti kažkokią funkciją. Ji aiškino darbo vertę žmogaus gyvenime, sakė, kad dirbdamas žmogus ne tik keičia daiktus, bet ir tobulina save, pirmiausia dėl to darbas yra vertybė. Ir darbas yra skirtas žmogui, o ne atvirkščiai. Mokslininkės teigimu, socialinis bažnyčios Mokymas pirmiausia turėtų paliesti ir keisti šeimas bei Bažnyčią, o tik tuomet galės vaisingai pasiekti kitus.

Ar Bažnyčia apskritai turi teisę turėti socialinį mokymą? Ir dar jį skelbti, juo dalintis ir savo nuostatas diegti visuomenėje? Į šį klausimą atsakė Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius kunigas licenciatas Žydrūnas Vabuolas. Jis įvardijo, kodėl yra priešininkų Bažnyčios socialiniam mokymui. Pirma, yra priešininkų apskritai Bažnyčiai ir tikėjimui. Antra, įsišaknija mintis, kad religija yra privatus reikalas ir Bažnyčia turi apsiriboti privačia žmonių erdve. Trečia, visuomeninis gyvenimas – tai autonomiška sritis, kur moralei vietos nėra. Jis atrėmė skeptikų argumentus. Anot kunigo Vabuolo, teisė turėti socialinį mokymą nekyla iš išorės, iš visuomenės ar atskirų žmonių, ir net nekyla iš Bažnyčios, bet iš jos prigimties, iš Dievo. Pranešėjas priminė, kaip pats Dievas kišosi į politinius ir socialinius žmonių reikalus – Senajame Testamente matome, kaip Dievas išvedė engiamą žydų tautą iš Egipto, Naujajame – kaip Kristus kritikavo blogą valdžios panaudojimą.

Bernardinai.lt redaktorius, dr. Andrius Navickas atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į žmogaus teisių sąvoką, kuri, kaip teigė prelegentas, yra sekuliarizacijos proceso kūrinys. Mes, krikščionys, turėtume kalbėti apie prigimtines teises, kurios akcentuoja pareigas ir turi moralinius saitus. Andriaus Navicko teigimu, šiuo metu vis mažiau kalbama apie pareigas, bet minima vis daugiau teisių, dėl to kalbėjimas tampa abstrakcija.

Kunigas Kęstutis Kėvalas, mėgindamas pažvelgti, o kas gi naujo šiandienos visuomenėje pagal pirmąją socialinę encikliką, pastebėjo, kad žmonės nori jaustis savininkais, o ne samdiniais. Jis teigė, kad visos institucijos – šeima, Bažnyčia, laisvos asociacijos, valstybė ir verslas bei kapitalo savininkai – turi dirbti dėl bendro gėrio. Visi jaučiasi atsakingi už visus, vadinamoji bendrystės ekonomika. Kunigas daktaras taip pat atkreipė dėmesį, jog mūsų dienoms yra kiek atnaujintas subsidiarumo paaiškinimas. Subsidiarumas – tai pagalba asmeniui, skatinant laisvą jo dalyvavimą. Tai tarsi davimas žmogui meškerę, užuot prigaudžius jam žuvies.

Dar vienas kunigo Kęstučio Kėvalo įvardintas naujas dalykas – galimybė verslui užmegzti santykį su tais objektais, kuriems skirti verslo mokami mokesčiai. Daktaro teigimu, vertėtų atsisakyti mokesčių anonimiškumo ir bent iš dalies valstybės monopolio paskirstant mokesčius.

Greta paprastų tikinčiųjų salėje buvo galima matyti ir kardinolą Audrį Juozą Bačkį, Kauno arkivyskupą Sigita Tamkevičių, jiedu tarė sveikinimo žodį konferencijos pradžioje, taip pat vyskupus Gintarą Grušą ir Arūną Poniškaitį. Konferencijos pranešimų klausėsi ir du Seimo nariai – Mantas Adomėnas ir Rimantas Dagys.

Per kavos pertrauką organizatoriai visus kvietė pažiūrėti dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus tapybos darbų parodą „Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus“, kuri Vilniaus kunigų seminarijoje eksponuojama nuo praėjusios savaitės.

Sigita Purytė