Gaiviname giedojimo tradicijas. Žemaičių Kalvarijos Kalnai su trūbomis.
Saulėtą balandžio 2-osios popietę, į Klaipėdos etnokultūros centrą rinkosi liaudiškos
giesmės gerbėjai. Klausytojai buvo pakviesti į ciklo „Tradiciniai giedojimai“ renginį
apie Žemaičių Kalvarijos Kalnus.
Renginyje dalyvavo kviestiniai svečiai iš
Salantų, Dapšauskų šeimyna, kuri nuo seno garsėja giedojimo tradicijomis ir iš šeimos
narių yra sudarę pučiamųjų ansamblį, liaudiškai vadinami „patrūbočiais“. Šiandien
šis šeimyninis kolektyvas gražiai įsiliejęs į Salantų kultūros centro veiklą.
Kunigas
Saulius Stumbra, Klaipėdos universiteto doktorantas, vedęs šią popietę, gausiai susirinkusiems
miestelėnams kalbėjo:
"Džiugu sveikinti gausią publiką, tokią prasmingą dieną,
kai minime Garbingojo Dievo Tarno Jono Pauliaus II mirties metines, kai Klaipėdoje
vyksta metinė Šeimos centro konferencija ir mes susirinkome kalbėti apie liaudies
giesmę, kurios lopšys yra taip pat šeima“.
Renginio vedėjas pristatė Žemaičių
Kalvarijos Kalnų kilmę, giedojimo tradicijos paplitimą:
„Kalvarijos kalnai
– tai keliasdešimties stočių, arba vietų, kryžiaus kelias, įrengtas Jeruzalės apylinkes
primenančioje vietovėje. Pirmosios tokio tipo Kalvarijos įrengtos XV a. Ispanijoje
dominikonų rūpesčiu.
1637 – 1639 m. vyskupas Jurgis Tiškevičius Gardų kalnuose
pastatė bažnyčią ir įkūrė Kryžiaus kelią, o pačią vietovę pervadino Naująja Jeruzale,
kurią kiek vėliau pavadino Žemaičių Kalvarija. Vyskupas iš Jeruzalės parsivežė žemės,
matavo žingsniais atstumą kiek nuėjo Išganytojas nuo vienos kančios vietos iki kitos
Jeruzalėje, ir barstė šį kelią parsivežta žeme. Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio
koplyčias pašventino pats vyskupas, gavęs specialų popiežiaus Urbono VIII leidimą
ir išrūpinęs atlaidus kai kurioms koplyčioms .
Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmes
tarp žmonių populiarino vietos vienuoliai domininkonai. Jie mokydavo giedoti šias
giesmes špitolninkus, kurie būdavo siunčiami į kaimus ne tik aukų pasirinkti, bet
ir giedoti. Be to, šias Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmes giedodavo elgetos, gyvenę
„maldanumiuose“. Tai pat prie šių giesmių platinimo prisidėjo ir Žemaitijoje veikusios
draugijos: Žemaičių Kalvarijos domininkoniškoji rožančiaus, Šv. Juozapo Arimatiečio
ir Šv. Nikodemo brolijos, šv. Pranciškaus tretininkai . Kaip matome, Žemaičių Kalvarijos
Kalnų giesmės platino įvairios draugijos, brolijos ir pavieniai žmonės. Tai lėmė šių
giesmių paplitimą visoje Žemaitijoje.“
Žemaičių Kalvarijos Kalnai tai liaudiškojo
pamaldumo ir kultūros paminklas: žodžio, muzikos, liaudies pedagogikos (katechetikos).
Labai svarbus vaidmuo tenka muzikai ir muzikiniams instrumentams.
Varnių kanauninkas
Motiejus Strijkovskis mini naudojamus medinius trimitus ir teigia, jog žemaičiai giesmėms
pritaria mediniais „trimitais-sutartiniais“. Apie muzikos instrumentus kalba ir Simonas
Daukantas: „Šiandien dar didžiai retai tokių trūbų begal regėt, nes paprastai tirškina
vario trūbelius <...> trimitų balsas yra graudžiai malonus, daugiau rūstas, nekaip
linksmas, keliąs klausantiems aitrą ir gailestį, kursai savo gausmu, graudingumu lyginos
su šios variniais karės trūbais“. XIX a. pradžioje Lietuvos bajorai į savo dvarus
ėmė kviesti svetimšalius muzikus. 1874 metais Rietave kunigaikštis Bogdanas Oginskis
prie savo dvaro įsteigė pučiamųjų muzikos instrumentų orkestrą, vėliau panašų orkestrą
įsteigė jo brolis Mykolas Oginskis Plungėje.
Varinių pučiamųjų pritarimas dažnas
Žemaitijos etnografiniame regione giedant Žemaičių Kalvarijos Kalnus. Šiandien giedant
Kalnus pradėta naudoti įvairesnius instrumentu: kankles, birbynes, smuikus, net elektroninius
vargonėlius.
Renginio dalyviai, Klaipėdos miesto gyventojai, turėjo unikalią
progą ne tik išgirsti, bet ir patys giedoti vadovaujant puikiems Dapšauskų šeimos
„patrūbočiams“ ir liaudies giesmininkams.