2011-04-05 18:22:37

Gaiviname giedojimo tradicijas. Žemaičių Kalvarijos Kalnai su trūbomis.


Saulėtą balandžio 2-osios popietę, į Klaipėdos etnokultūros centrą rinkosi liaudiškos giesmės gerbėjai. Klausytojai buvo pakviesti į ciklo „Tradiciniai giedojimai“ renginį apie Žemaičių Kalvarijos Kalnus.

Renginyje dalyvavo kviestiniai svečiai iš Salantų, Dapšauskų šeimyna, kuri nuo seno garsėja giedojimo tradicijomis ir iš šeimos narių yra sudarę pučiamųjų ansamblį, liaudiškai vadinami „patrūbočiais“. Šiandien šis šeimyninis kolektyvas gražiai įsiliejęs į Salantų kultūros centro veiklą.

Kunigas Saulius Stumbra, Klaipėdos universiteto doktorantas, vedęs šią popietę, gausiai susirinkusiems miestelėnams kalbėjo:

"Džiugu sveikinti gausią publiką, tokią prasmingą dieną, kai minime Garbingojo Dievo Tarno Jono Pauliaus II mirties metines, kai Klaipėdoje vyksta metinė Šeimos centro konferencija ir mes susirinkome kalbėti apie liaudies giesmę, kurios lopšys yra taip pat šeima“.

Renginio vedėjas pristatė Žemaičių Kalvarijos Kalnų kilmę, giedojimo tradicijos paplitimą:

„Kalvarijos kalnai – tai keliasdešimties stočių, arba vietų, kryžiaus kelias, įrengtas Jeruzalės apylinkes primenančioje vietovėje. Pirmosios tokio tipo Kalvarijos įrengtos XV a. Ispanijoje dominikonų rūpesčiu.

1637 – 1639 m. vyskupas Jurgis Tiškevičius Gardų kalnuose pastatė bažnyčią ir įkūrė Kryžiaus kelią, o pačią vietovę pervadino Naująja Jeruzale, kurią kiek vėliau pavadino Žemaičių Kalvarija. Vyskupas iš Jeruzalės parsivežė žemės, matavo žingsniais atstumą kiek nuėjo Išganytojas nuo vienos kančios vietos iki kitos Jeruzalėje, ir barstė šį kelią parsivežta žeme. Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio koplyčias pašventino pats vyskupas, gavęs specialų popiežiaus Urbono VIII leidimą ir išrūpinęs atlaidus kai kurioms koplyčioms .

Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmes tarp žmonių populiarino vietos vienuoliai domininkonai. Jie mokydavo giedoti šias giesmes špitolninkus, kurie būdavo siunčiami į kaimus ne tik aukų pasirinkti, bet ir giedoti. Be to, šias Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmes giedodavo elgetos, gyvenę „maldanumiuose“. Tai pat prie šių giesmių platinimo prisidėjo ir Žemaitijoje veikusios draugijos: Žemaičių Kalvarijos domininkoniškoji rožančiaus, Šv. Juozapo Arimatiečio ir Šv. Nikodemo brolijos, šv. Pranciškaus tretininkai . Kaip matome, Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmės platino įvairios draugijos, brolijos ir pavieniai žmonės. Tai lėmė šių giesmių paplitimą visoje Žemaitijoje.“

Žemaičių Kalvarijos Kalnai tai liaudiškojo pamaldumo ir kultūros paminklas: žodžio, muzikos, liaudies pedagogikos (katechetikos). Labai svarbus vaidmuo tenka muzikai ir muzikiniams instrumentams.

Varnių kanauninkas Motiejus Strijkovskis mini naudojamus medinius trimitus ir teigia, jog žemaičiai giesmėms pritaria mediniais „trimitais-sutartiniais“. Apie muzikos instrumentus kalba ir Simonas Daukantas: „Šiandien dar didžiai retai tokių trūbų begal regėt, nes paprastai tirškina vario trūbelius <...> trimitų balsas yra graudžiai malonus, daugiau rūstas, nekaip linksmas, keliąs klausantiems aitrą ir gailestį, kursai savo gausmu, graudingumu lyginos su šios variniais karės trūbais“. XIX a. pradžioje Lietuvos bajorai į savo dvarus ėmė kviesti svetimšalius muzikus. 1874 metais Rietave kunigaikštis Bogdanas Oginskis prie savo dvaro įsteigė pučiamųjų muzikos instrumentų orkestrą, vėliau panašų orkestrą įsteigė jo brolis Mykolas Oginskis Plungėje.

Varinių pučiamųjų pritarimas dažnas Žemaitijos etnografiniame regione giedant Žemaičių Kalvarijos Kalnus. Šiandien giedant Kalnus pradėta naudoti įvairesnius instrumentu: kankles, birbynes, smuikus, net elektroninius vargonėlius.

Renginio dalyviai, Klaipėdos miesto gyventojai, turėjo unikalią progą ne tik išgirsti, bet ir patys giedoti vadovaujant puikiems Dapšauskų šeimos „patrūbočiams“ ir liaudies giesmininkams.

Kun. Saulius Stumbra, Klaipėda







All the contents on this site are copyrighted ©.