Dariusz Kowalczyk SJ, Vatikano II Susirinkimas (19): „Perfectae caritatis”
Tęsiame pašnekesių ciklą, skirtą Vatikano II Susirinkimo mokymui dabartinio Bažnyčios
gyvenimo kontekste, kurį mūsų radijui parengė Popiežiškojo Grigaliaus universiteto
profesorius Dariusz Kowalczyk SJ.
Vienuolijos Bažnyčiai būtinos.
Susirinkimas pastebi, kad „nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, kurie stengėsi
laisviau ir artimiau sekti Kristumi, vykdydami evangelinius patarimus“ (n. 1). Tikėkimės,
kad tokių žmonių bus iki pat laikų pabaigos.
Vienuolių gyvenimo atnaujinimas,
viena vertus, glūdi nuolatiniame grįžime prie vienuolijoms pradžią davusių įkvėpimų,
antra vertus – jis reikalauja ir vienuolijų prisitaikymo prie kintančių laikų ir aplinkybių
(plg. n. 2). Tačiau dekretas dėl Vienuolių gyvenimo atnaujinimo pabrėžia, kad „kad
ir geriausias prisitaikymas prie gyvenamojo meto reikalavimų nepasieks savo tikslo,
jei nebus gaivinamas dvasinio atsinaujinimo“ (n. 2).
Vienuolių skaistumas yra
pats geriausias įrodymas, kad klysta skelbiantieji, jog „tobulas susilaikymas esąs
neįmanomas arba kenkiąs žmogaus pažangai“ (n. 12). Tačiau tuo pat mestu Susirinkimas
įspėja, kad kas ryžtasi skaisčiam gyvenimui, tas negali kliautis vien savo jėgomis,
bet turi prašyti ir Dievo pagalbos. Vienuolių neturtas – tai tenkinimasis tik būtinomis
bendruomenei parūpintomis materialinėmis gėrybėmis, tai dvasinis neturtas, o kartu
ir „pavaldumas bendrajam darbo įstatymui“ (n. 13). Vienuolių klusnumas remiasi įsitikinimu,
kad Dievas per vyresniuosius veikia vienuolio gyvenime. Šitaip, „vienuoliškasis klusnumas
ne tik nemenkina žmogaus asmens orumo, bet, didindamas Dievo vaikų laisvę, net jį
brandina“ (n. 14). Tačiau ir vyresnieji privalo vadovauti savo broliams „gerbdami
jų žmogiškąjį asmenį ir padėdami jiems savanoriškai paklusti“ (n. 14).
Netrūksta
manančiųjų, kad Susirinkimas, sutelkęs dėmesį į vyskupų vaidmenį, deramai nepermąstė
vienuolių vaidmens Bažnyčioje. Tai, ko gero, palikta kitam susirinkimui.