Samir Khalil Samir. Jei musulmonai prašo „tuščių“ bažnyčių Europoje...

Kovo mėnesį viena Prancūzijos musulmonų organizacija kreipėsi į katalikų Bažnyčios Prancūzijoje atsakinguosius su tokiu prašymu – ar negalėtų penktadieniais tuščios bažnyčios būti skirtos musulmonų penktadienio maldai. Taip būtų išspręstos mažiausiai dvi problemos – musulmonai nebeužblokuotų gatvių ir nebebūtų politikų įkaitais.

Šį prašymą žinių agentūros „Asianews“ interneto svetainėje komentuoja jėzuitas Samir Khalil Samir, gyvenantis Libane ir dažnai rašantis apie islamo pasaulio aktualijas.

Gatvėje besimeldžiantys musulmonai, pažymi t. Samir, yra vis dažnesnis reiškinys ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose Europos šalyse. Tai kartais kelia kitų nepasitenkinimą, neigiamas reakcijas.

Patys musulmonai tai paaiškina mečečių trūkumu. Prancūzijos islamo kulto tarybos pirmininkas Moahammed Moussaoui tvirtino, jog jei Prancūzijoje yra apie penkis milijonus musulmonų ir jei apie penkiolika procentų jų dalyvauja penktadienio maldoje, tai jie užima apie 800 000 kvadratinių metrų – po vieną kvadratinį metrą asmeniui. O Prancūzijos mečetės, skirtingais duomenimis, turi apie 250-300 000 kvadratinių metrų. Dar apie 150 mečečių yra statoma. Todėl norintiems dalyvauti bendruomeninėje maldoje nelieka nieko kito, kaip tik užimti viešas erdves aplink mečetes.

Tačiau kitų nepritarimas tam, pasak t. Samir, yra suprantamas ir pateisinamas, net ir be apeliavimo į pasaulietiškumą. Juk gatvės yra visų pėsčiųjų ir vairuotojų. Ir kadangi tai reguliariai daro viena religinė grupė, o ne visi piliečiai kokiomis nors išskirtinėmis progomis, nenuostabu, kad kai kurie kalba apie „invaziją“ ar viešų erdvių „okupaciją“ iš musulmonų pusės. Kai asmenys ar jų grupės elgiasi ne pagal didžiosios visuomenės dalies normas, yra atmetami. Ir ne visada čia tinka minėti islamofobiją ar diskriminaciją. Musulmonai iš dalies yra atsakingi už šį atmetimą. Musulmonų „maldos sistema“ nėra pritaikyta šiuolaikiniams Europos miestams. Tuo tarpu katalikų Bažnyčia po II Vatikano Susirinkimo pasiūlė išeitį, kurios jos istorijoje nebūta: sekmadienio Mišias švęsti jau šeštadienio vakarą. Gyva bendruomenė turi ieškoti būdų kaip prisitaikyti prie pasaulio.

Bažnyčias paversti bendrais su musulmonais maldos namais yra vargiai įmanoma dėl įvairių priežasčių. Krikščionims bažnyčios yra pašventinta, sakrali vieta. Sunku įsivaizduot, kad jos būtų naudojamos nekrikščioniškam kultui. Juo labiau, jei pačią bažnyčios erdvę reikėtų pakeisti taip, kad tiktų ir musulmonams. Antra, jei kai kurios bažnyčios ir tuščios, įprasta, vos tik atsiranda poreikis, jas patikėti naujai susikūrusioms ar atvykusioms bendruomenėms. Galima pagalvoti, kas atsitiktų, jei, atsiradus poreikiui, katalikai panorėtų atsiimti bažnyčią. Didelė galimybė, kad musulmonų bendruomenė pajustų kartėlį, pamanytų, jog tai nedraugiška. Tai gali virsti konfliktu tarp bendruomenių. Ne paskutinėje vietoje ir abipusiškumo argumentas. Kaip reaguotų musulmonai islamiškuose kraštuose, jei krikščionys paprašytų juos įsileist į mečetes?

T. Samir Khalil Samir reziumuoja: viena vertus, musulmonų bendruomenė turi prisitaikyti prie Prancūzijos, plačiau žiūrint, Europos kultūros, tad ir prie sekuliarumo principo. Penktadienio malda neturi virsti politiniu manifestu. Visada kils problemų, jei musulmonų bendruomenė bandys realizuoti senąją arabų kultūrą šiandieninėje Europoje. Priešingai, reikia vakarietiškų islamo interpretacijų ir tokių pavyzdžių jau yra. Mečečių statyba turi pirmiausia rūpintis pati musulmonų bendruomenė, nereikia norėti jų įsigyti krikščionių ar valstybės sąskaita. Iš kitos pusės, valstybė neturi kurti ideologinių kliūčių mečečių statybai, jei šios atitinka bendrus urbanistikos reikalavimus. Svarbu taip pat, kad musulmonų imamai būtų puikiai integravęsi ir sulaikytų bendratikius nuo fundamentalizmo. (rk)