Ketvirtasis Gavėnios sekmadienis

Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“

Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“. Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasa-kė: 'Eik į Siloamą nusiprausti'. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“.

Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis pa-aiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“. Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“.

Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save“. Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“.

Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“. Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo moki-niais?“ Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“. Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“. Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“.

Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: 'Mes neakli!' – Taigi jūs kalti“. (Jn 9, 1-41)

TIE, KURIE MATO, mons. Adolfas Grušas:

Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą nuo gimimo dienos…

Tas vargšas nešaukė, nieko neprašė, jis tikriausiai nė nežinojo, kad yra toks Mokytojas iš Nazareto. Jo gyvenimas buvo kupinas šešėlių ir vaiduoklių. Jis niekada nematė šviesos, tad kodėl būtų turėjęs jos maldauti?!

Tačiau jį mato Dievas. Jis mato neregio skausmą, jo poreikius, nelaimę, gėdą.
Be abejo, neregys gėdinosi žmonių, nes, laikantis to meto visuomenėje vyravusios nuomonės, jis, nekaltasis, savo luošumu apmokėjo tėvų nuodėmes. Kai kurie rabinai netgi buvo išsakę apskritai absurdišką mintį: galbūt kūdikis, dar būdamas motinos įsčiose, pats nusidėjo? Dievas nubaudė jį, tad kam dar ko nors prašyti iš tokio žiauraus Dievo?!

Tačiau kaip tik pats Dievas panoro, kad žmogus praregėtų…

Šiek – tiek purvo ant akių, ir vargšas regi. Jėzus gi tuo tarpu pasitraukia. Jam nereikia ap-lodismentų, Jis tik nori visiems parodyti, kad Dievas nėra toks žiaurus, kokiu Jį kartais laiko pamaldūs žmonės.

Vis tik šis stebuklas sukėlė daugybę ginčų: kas pagydė neregį? Kodėl? Kodėl tai padarė šeštadienį?

Į ginčą įsitraukia daugybė žmonių: stebuklą regėjusi minia, fariziejai, buvusio neregio tėvai, netgi Išganytojo mokiniai…

Vis dėlto svarbiausiu asmeniu tame ginče išlieka pagydytasis. Aklasis pirmiausiai atgauna regėjimą, paskui garbę, o galiausiai tikėjimą. Pradžioje jis Jėzų vadina žmogumi, paskui pranašu, o galiausiai išpažįsta Jį, kaip Dievo Sūnų. Tikėjimas visuomet yra laipsniškas nušvitimas. Žingsnis po žingsnio einame savo gyvenimo keliu ir kartais prireikia daugybės metų, kad pajėgtume paliudyti, kad Jėzus yra Viešpats…

Auga ir buvusio neregio vidinė jėga: jis atsikrato kaltės jausmo, įgauna drąsos. Fariziejų klausinėjamas jis drąsiai atsakinėja, nesipainioja, žino, ką reikia pasakyti. Diskusijos pa-baigoje jis netgi parodo ironiją. Girdėdamas, kaip fariziejai aiškina, kad nusidėjėlis negalėtų atverti aklajam akių, jų paklausia: „Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais“? Jis nebijo nieko, net ir savo tėvų, kurie, išsigandę aplinkinių nuomonės, atsisako palaikyti savo sūnų. Svarbiausia jam yra kita: jis, buvęs aklasis, dabar mato, mato kuo puikiausiai. Atsivėrė ir jo akys, ir širdis.

Tuo tarpu tie, kurie mano, kad viską mato, įkrinta į tamsybes.

Pamaldieji mano, kad jie viską žino apie tikėjimą ir nuodėmes. Jie nesileidžia į diskusijas, kaip kad pagydytas aklasis, kuris suvokia, kad dar nieko nežino. Jie mano, kad viską žino, ir visas pasaulis privalo prisitaikyti prie jų teorijų. Pirmiausia jie tvirtina, kad pagydytasis meluoja, kad jis niekuomet nebuvo aklas, paskui teigia, kad Jėzus yra nusidėjėlis, kol galiausiai, priremti prie sienos, praranda savitvardą ir išvaro buvusį akląjį iš šventyklos.

Puikybė niekuomet nesiklauso kitų žmonių pateikiamų argumentų, o laikosi tik savo nuomonės. Tokie žmonės galvoja, kad regi, o iš tiesų jų širdys yra aklos. Jas apakino tikėjimas savuoju teisumu. Jie neabejoja, nes žino…

Evangelistas neveltui savo pasakojimą baigia svarstymu: kas šiame įvykyje buvo tikrai aklas?
Kelionė į šviesą, į tikėjimą yra ilga. Joje paprastai nebūna nei stebuklingų apsireiškimų, nei nuostabių nušvitimų. Tai veikiau lėtas ėjimas į tiesą, kurios atrandama tiek, kiek savo širdyje paliekame jai vietos. Dievas mato mūsų tamsybes ir trokšta apšviesti mūsų sąžines, mūsų jausmus. Tiesa, tam reikia įvykdyti vieną sąlygą: nebijoti klausti, ilgėtis tiesos, kaip aklasis, kuris, mokėdamas prisipažinti, kad nieko nežino, klausinėjo ir galų gale pripažino Jėzų.

Didžiausias pavojus yra likti tokiais, kaip Evangelijoje minimi fariziejai, įsitikinę, kad neprivalo žinoti nieko daugiau, neprivalo mėginti suprasti. Jie žino, ir baigta.

Tokių pasipūtėlių galime sutikti labai daug. Jų yra politiniame gyvenime… Daug žmonių laikosi antiklerikalinių ir agnostinių pažiūrų, tvirtina, kad jie yra ateistai, iš principo niekindami visus, pripažįstančius Dievo buvimą, pikti, kad yra tų, kuriems tikėjimas yra didesnė vertybė, nei sausas racionalumas…

Lygiai taip pat tokių pasipūtėlių yra ir mūsų, katalikų, tarpe, visuomet pasirengusių gintis nuo bet kokių įtarimų, šventai įsitikinusių, kad jie privalo prieštarauti netikintiems ar abejojantiems tikintiesiems, kurie, kaip Evangelijos aklasis, nori ko nors pasiteirauti. Gal kartais katalikai jaučia tik pareigą ginti Bažnyčią, tačiau pamiršta, kad ji yra šventa ir nuodėminga bei visuomet atsinaujinanti. Jie gal ir be reikalo įsivaizduoja, kad jiems yra suteikta teisė išdavinėti katalikiškumo pažymėjimus…

Taip kartais ir nepastebime, kad pro šalį eina Viešpats…