Popiežiaus bendroji audiencija. Bažnyčios mokytojai: šv. Alfonsas Marija de Liguori

Bendrosios audiencijos metu skaitytoje katechezėje popiežius Benediktas XVI pristatė dar vieną Bažnyčios mokytoją – šv. Alfonsą Mariją de Liguori, garsųjį teologą moralistą ir kartu visų, ypač paprastų žmonių, dvasinį mokytoją.

Šventojo Tėvo katechezės santrauka:

Alfonsas Marija de Liguori gimė kilmingoje Neapolio šeimoje 1696 metais. Būdamas labai gabus, šešiolikmetis gavo kanonų bei civilinės teisės diplomą ir pradėjo labai sėkmingą advokato karjerą. Per aštuonerius metus nepralaimėjo nė vienos bylos. Vis dėlto advokatūra jo netenkino; nuolat jautė esąs pašauktas kilnesniems dalykams. 1723 metais Alfonsas de Liguori atsisakė teisininko karjeros ir ėmė ruoštis kunigystei.

1926 metais priėmęs šventimus, kunigas De Liguori ėmėsi Neapolio varguomenės evangelizavimo ir katekizavimo. Žmonės, su kuriais jis bendravo, kuriuos stengėsi šviesti, priklausė patiems vargingiausiems miesto visuomenės sluoksniams, kentė ne tik materialinį skurdą, bet taip buvo įklimpę į visokius žalingus įpročius, neretai versdavosi nusikalstama veikla. Jaunasis kunigas kantriai ir drąsiai padėjo jiems vaduotis iš moralinio ir materialinio skurdo. Ilgainiui jo paskatinti neturtingi miestiečiai pradėjo rinktis namuose ir dirbtuvėse kartu melstis ir medituoti Dievo Žodį. Atsirado ir sparčiai plėtėsi taip pat kunigui De Liguori padedančių kitų kunigų ir pasauliečių ratas.

Nors ir labai užimtas miesto varguomenės evangelizavimu, Alfonsas de Liguori puoselėjo slaptą mintį išvykti į misijų kraštus ir skelbti Dievo Žodį pagonims. Tačiau savo planus jis iškart pakeitė, kai susidūrė su Neapolio Karalystės valstiečiais ir pamatė kokie jie apleisti ir tamsūs. Savo globotus miesto gyventojus palikęs kitiems kunigams, o taip pat ir atsisakęs minčių apie keliavimą į tolimus misijų kraštus, kunigas De Liguori ėmėsi misijos tarp neraštingų ir nė tikėjimo pagrindų negavusių kaimiečių. Šiam tikslui jis subūrė ir daugiau kunigų ir įkūrė Švenčiausiojo Išganytojo kongregaciją. Jo vadovaujami kunigai Redemptoristai buvo keliaujantys misionieriai, einantys iš kaimo į kaimą, padedantys žmonėms atsiversti ir atsitiesti, oriau gyventi.

Alfonso de Liguori apaštališkas uolumas neliko nepastebėtas. 1762 metais jis buvo paskirtas pietų Italijos Sant’Agata dei Goti vyskupu. Sulaukęs beveik 80 metų amžiaus, pasiligojęs ir uolaus darbo išsekintomis jėgomis, jis paprašė, kad popiežius Pijus VI jį atleistų iš pareigų. Pasitraukęs į ganytojo pareigų, Alfonsas de Liguori gyveno dar keliolika metų, daugiau dėmesio skirdamas kūrybai. Mirė sulaukęs 91 metų amžiaus 1787-aiais. Tas pats popiežius Pijus VI sužinojęs apie vyskupo mirtį, savo bendradarbiams tarė: „Tai šventasis“. Ir iš tiesų, Alfonsas De Liguori buvo kanonizuotas 1839 metais, o 1871-aisiais buvo paskelbtas Bažnyčios mokytoju.

Šis titulas jam suteiktas dėl daugelio priežasčių, tačiau pagrindinis nuopelnas buvo moralinės teologijos mokymas. Neveltui popiežius Pijus XII paskelbė šv. Alfonsą Mariją de Liguori nuodėmklausių globėju. Jo gyvenamais laikais buvo paplitusi rigoristinė krikščioniškosios moralės interpretacija, buvo akcentuojamas ne pasitikėjimas Dievo gailestingumu, bet baimė ir įstatymų laikymasis. Alfonsas Marija de Liguori savo mokyme ir ypač pagrindiniame savo veikale – moralinės teologijos traktate – siūlo subalansuotą pusiausvyrą tarp Dievo įstatymų laikymosi ir pasitikėjimo Dievo meile, tarp Dievo įstatymų, įrašytų mūsų širdyse, pilnai apreikštų Jėzaus Kristaus bei perduotų Bažnyčios mokyme ir žmogaus sąžinės bei laisvės dinamizmo. Šios pusiausvyros dėka žmogus bręsta ir vykdo savąjį pašaukimą. Sielų ganytojus ir nuodėmklausius šv. Alfonsas ragino būti ištikimais Bažnyčios moralinei doktrinai ir tuo pat metu vadovautis gailestinga Dievo meile.

Neantraeilės reikšmės ir jo raštai, skirti paprastų, liaudies žmonių formavimui. Paprastu, visiems suprantamu stiliumi parašyti pamokymai ir laiškai didžia dalimi prisidėjo prie suformavimo to liaudies pamaldumo stiliaus, kuris vyravo pastaruosius porą šimtmečių. (jm)