Londono konferencijoje kalbama apie Libiją

Antradienio popietę Londone surengta tarptautinė konferencija, kurioje kalbėta apie Libiją. Į konferenciją atvyko daugiau nei 40 šalių atstovai, taip pat tarptautinių organizacijų – Jungtinių Tautų, NATO – vadovai. Tarp konferencijos dalyvių taip pat yra Šventojo Sosto nuncijus Didžiojoje Britanijoje arkivyskupas Antonio Mennini.

Prieš susitikimą Prancūzija ir Didžioji Britanija paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame tvirtina, jog Gaddafi diktatūra, prieš kurią sukilo Libijos žmonės, turi būti nutraukta, ji prarado bet kokį teisėtumą. Gaddafi turi nedelsiant išvykti. Tarptautinės konferencijos tikslas yra, pirmiausia, nuspręsti kaip toliau tęsti karinę intervenciją Libijoje, antra, numatyti tolimesnius ateities scenarijus, jau be Gaddafi.

Gaddafi replika prieš tarptautinės konferencijos Londone pradžią buvo tokia: „sustabdykite savo barbarišką ir neteisingą puolimą prieš Libiją. Palikite Libiją libiams, vykdote tautos išnaikinimo operaciją ir naikinate puikiai besivystančią šalį“.

Šventojo Sosto pozicija buvo išsakyta sekmadienį. Per vidudienio maldą popiežius Benediktas XVI paragino tučtuojau pradėti dialogą, kad būtų nutrauktas ginklų naudojimas. Vatikano Radijui ir žinių agentūrai „Andkronos“ duotuose interviu arkivyskupas Mennini sakė, kad Šventasis Sostas remia valstybes ir organizacijas, kurios ieško bent menkiausio atsivėrimo ir susitaikymo tarp susipriešinusių pusių ženklo. Arkivyskupas taip pat akcentavo pirmiausia Libijos civilių žmonių interesus. Tai dėl jų saugumo turi nutilti ginklai. Reikia taip pat atverti humanitarinės pagalbos koridorius.

Apaštalinis nuncijus pridūrė, kad po šių betarpiškų užduočių tarptautinė bendruomenė turi pareigą padėti Libijai pasiekti ilgalaikę ir tvarią taiką. Dėlto reikia įveikti visuomenės grupių tarpusavio neapykantą, reikia susitaikymo ir atleidimo. Šioje srityje katalikų Bažnyčia Libijoje, kad ir nedidelė, pasiryžusi įnešti savo dalį.

Italijos vyskupų konferencijos susirinkime jos pirmininkas kardinolas Angelo Bagnasco taip pat pabrėžė būtinybę kuo greičiau karinius veiksmus pakeisti diplomatinėmis derybomis. Pirmiausia dėl pačių Libijos žmonių, bet taip pat dėlto, kad būtų išvengta to, kas niekam nebūtų reikalinga: ilgalaikio karinio konflikto, kuris išbalansuotų visą regioną, panašiai kaip konfliktai Irake ar Afganistane. Viena iš ilgalaikio konflikto pasekmių būtų ir religinio fundamentalizmo suaktyvėjimas, stiprinant Vakarų, kaip „musulmonų žemių bombarduotojo“ įvaizdį. (rk)