Bendroji trečiadienio audiencija. Šv. Laurynas Brindizietis

Šio trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams Benediktas XVI pristatė šv. Lauryną Brindizietį, kapucinų ordino narį ir Bažnyčios mokytoją.

Po įstojimo į kapucinų ordiną Lauryno vardą priėmęs, Julijus Cezaris Rossi gimė Brindisi mieste (pietų Italija) 1559 metais. Nuo pat vaikystės žavėjosi šv. Pranciškaus šeima. Septynerių metų likęs be tėvo, motinos buvo patikėtas savojo miesto pranciškonams konventualams. Po kelerių metų su motina persikėlė į Veneciją ir čia susipažino su kapucinais, kurie tuo metu dosniai tarnavo visai bažnyčiai, įgyvendindami didelę Tridento susirinkimo dvasinę reformą. 1575 metais Laurynas davė vienuolinius įžadus kapucinų ordine, 1582 metais buvo įšventintas kunigu.

Dar bažnytinių studijų metu išryškėjo jo intelektualiniai gabumai. Lengvai išmoko senąsias kalbas, graikų, hebrajų ir sirų, taip pat moderniąsias – prancūzų ir vokiečių, nekalbant apie italų ir lotynų, kuriomis laisvai kalbėjo visi to laiko Bažnyčios ir kultūros žmonės.

Turėdamas tokį išmanymą, Laurynas intensyviai apaštalavo tarp įvairių žmonių. Įtaigus pamokslininkas, taip gerai išmanė ne tik Bibliją, bet ir rabiniškąją literatūrą, kad patys rabinai likdavo nustebę ir sužavėti, rodydavo vertinimą ir pagarbą. Šventąjį Raštą ir Bažnyčios Tėvus puikiai išmanęs teologas pavyzdingu būdu galėjo iliustruoti katalikišką doktriną taip pat ir tiems krikščionims, ypač Vokietijoje, kurie pritarė Reformai. Aiškiai ir ramiai išdėstydamas parodydavo biblistinį ir patristinį pagrindą visų tų tikėjimo tiesų, kuriomis suabejojo Martynas Liuteris. Tarp jų Petro ir jo įpėdinių pirmumą, episkopato dievišką kilmę, išteisinimą kaip vidinį žmogaus pasikeitimą, gerų darbų būtinybę išgelbėjimui. Šv. Lauryno sėkmė ir šiandien mums padeda suprasti, jog su viltimi vedant ekumeninį dialogą, Šventojo Rašto, skaitomo Bažnyčios Tradicijos šviesoje, studijos yra pamatinės svarbos ir niekuo nepakeičiamas elementas.

Taip pat ir paprasti tikintieji, nors ir neturėdami didelio išprusimo, šv. Lauryno buvo kviečiami gyventi pagal savo tikėjimą. Tai didelis kapucinų ir kitų ordinų nuopelnas, kai XVI-XVII amžiuose prisidėjo prie krikščioniško gyvenimo atnaujinimo, liudydami savo gyvenimu ir mokymu.

Taip pat ir šiandien naujajam evangelizavimui reikia gerai paruoštų, uolių ir drąsių apaštalų, kad Evangelijos šviesa ir grožis nušviestų etinio reliatyvizmo ir religinio abejingumo kultūrines kryptis, pakeistų mastymo ir veikimo būdus į autentišką krikščionišką humanizmą.

Stebina, kad šv. Laurynas Brindizietis sugebėjo vykdyt nenutrūkstamą ir nenuilstančią pamokslininko veiklą daugybėje Italijos miestų ir kitose šalyse, nepaisant daugelio ir sunkių pareigų – teologijos profesoriaus, kapucinų naujokų mokytojo, provincijos vyresniojo, galiausiai viso ordino vyresniojo 1602 – 1605 metais pareigų.

Nepaisant tiek daug darbų, Laurynas gyveno išskirtinio karštumo dvasinį gyvenimą, skirdamas daug laiko maldai ir ypač, sujaudintas Viešpaties Kančios, Mirties ir Prisikėlimo minėjimo, šv. Mišių šventimui, kuris kartais trukdavo valandas.

Šventųjų mokykloje kiekvienas dvasininkas, kaip dažnai buvo pabrėžta neseniai praėjusiuose Kunigų metuose, gali išvengti aktyvizmo, kitaip tariant, savo tarnystės giliųjų motyvų užmiršimo, tiktai jei rūpinasi savo vidiniu gyvenimu. Tai pirmasis kunigo prioritetas. Jei jis nebus bendrystėje su Dievu, nieko negalės padaryti dėl kitų. O Dievas, pasak šv. Lauryno, iš tiesų klausosi mūsų širdies ir proto maldos, gali ir trokšta atsakyt į mūsų klausimus.

Kita šio šv. Pranciškaus sūnaus veikimui būdinga savybė yra jo darbas dėl taikos, - sakė popiežius Benediktas XVI. Pasak jo, tiek popiežiai, tiek katalikų valdovai patikėjo jam svarbias diplomatines misijas maldant kivirčus ir kuriant santarvę tarp Europos valstybių, kurioms tuo metu grasino Osmanų imperija. Dėl savo moralinio autoriteto Laurynas buvo ieškomas ir gerbiamas patarėjas. Ir šiandien pasauliui reikia taikos. Visi tikintys į Dievą, moterys ir vyrai, turi būti taikos skleidėjai. Būtent vienoje iš diplomatinių misijų Lisabonoje, kurioje prieš Ispanijos karalių Pilypą II gynė jo pavaldinius neapoliečius, kenčiančius nuo vietinės valdžios piktnaudžiavimo, 1619 metais šv. Laurynas užbaigė savo žemišką kelionę.

Laurynas buvo paskelbtas šventuoju 1881 metais. 1959 metais šventasis, dėl savo plataus ir darnaus išmanymo, intensyvaus gyvenimo ir darbo, popiežiaus Jono XXIII buvo paskelbtas „Doctor apostolicus“.

Benediktas XVI baigė savo pristatymą primindamas didelę šv. Lauryno Brindiziečio meilę Šventajam Raštui, kurio didelę dalį mokėjo mintinai, ir jo įsitikinimą, jog Dievo Žodžio klausymasis ir priėmimas perkeičia iš vidaus ir veda į šventumą. Paties Lauryno žodžiais, „Viešpaties Žodis yra šviesa protui ir ugnis valiai, kad žmogus galėtų pažinti ir mylėti Dievą. Vidiniam žmogui () tai duona ir vanduo, ši duona saldesnė už medų ir vanduo geresnis už vyną ir pieną (...) yra šarvas prieš ydose paskendusią širdį. Yra kardas prieš kūną, pasaulį ir demoną, skirtas sunaikinti kiekvienai nuodėmei“.

Šv. Laurynas moko mus mylėti šv. Raštą, jį pažinti ir kasdien maldoje palaikyt draugystės ryšį su Jėzumi, kad kiekvienas mūsų veiksmas Jame turėtų pradžią ir išsipildymą. Tai yra šaltinis, iš kurio reikia semtis, kad mūsų krikščioniškas liudijimas būtų šviesus ir pajėgus kreipti mūsų laiko žmones link Dievo. (rk)