Bendroji trečiadienio audiencija. Šv. Laurynas Brindizietis
Šio trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams Benediktas XVI pristatė šv. Lauryną
Brindizietį, kapucinų ordino narį ir Bažnyčios mokytoją.
Po įstojimo į kapucinų
ordiną Lauryno vardą priėmęs, Julijus Cezaris Rossi gimė Brindisi mieste (pietų Italija)
1559 metais. Nuo pat vaikystės žavėjosi šv. Pranciškaus šeima. Septynerių metų likęs
be tėvo, motinos buvo patikėtas savojo miesto pranciškonams konventualams. Po kelerių
metų su motina persikėlė į Veneciją ir čia susipažino su kapucinais, kurie tuo metu
dosniai tarnavo visai bažnyčiai, įgyvendindami didelę Tridento susirinkimo dvasinę
reformą. 1575 metais Laurynas davė vienuolinius įžadus kapucinų ordine, 1582 metais
buvo įšventintas kunigu.
Dar bažnytinių studijų metu išryškėjo jo intelektualiniai
gabumai. Lengvai išmoko senąsias kalbas, graikų, hebrajų ir sirų, taip pat moderniąsias
– prancūzų ir vokiečių, nekalbant apie italų ir lotynų, kuriomis laisvai kalbėjo visi
to laiko Bažnyčios ir kultūros žmonės.
Turėdamas tokį išmanymą, Laurynas intensyviai
apaštalavo tarp įvairių žmonių. Įtaigus pamokslininkas, taip gerai išmanė ne tik Bibliją,
bet ir rabiniškąją literatūrą, kad patys rabinai likdavo nustebę ir sužavėti, rodydavo
vertinimą ir pagarbą. Šventąjį Raštą ir Bažnyčios Tėvus puikiai išmanęs teologas pavyzdingu
būdu galėjo iliustruoti katalikišką doktriną taip pat ir tiems krikščionims, ypač
Vokietijoje, kurie pritarė Reformai. Aiškiai ir ramiai išdėstydamas parodydavo biblistinį
ir patristinį pagrindą visų tų tikėjimo tiesų, kuriomis suabejojo Martynas Liuteris.
Tarp jų Petro ir jo įpėdinių pirmumą, episkopato dievišką kilmę, išteisinimą kaip
vidinį žmogaus pasikeitimą, gerų darbų būtinybę išgelbėjimui. Šv. Lauryno sėkmė ir
šiandien mums padeda suprasti, jog su viltimi vedant ekumeninį dialogą, Šventojo Rašto,
skaitomo Bažnyčios Tradicijos šviesoje, studijos yra pamatinės svarbos ir niekuo nepakeičiamas
elementas.
Taip pat ir paprasti tikintieji, nors ir neturėdami didelio išprusimo,
šv. Lauryno buvo kviečiami gyventi pagal savo tikėjimą. Tai didelis kapucinų ir kitų
ordinų nuopelnas, kai XVI-XVII amžiuose prisidėjo prie krikščioniško gyvenimo atnaujinimo,
liudydami savo gyvenimu ir mokymu.
Taip pat ir šiandien naujajam evangelizavimui
reikia gerai paruoštų, uolių ir drąsių apaštalų, kad Evangelijos šviesa ir grožis
nušviestų etinio reliatyvizmo ir religinio abejingumo kultūrines kryptis, pakeistų
mastymo ir veikimo būdus į autentišką krikščionišką humanizmą.
Stebina, kad
šv. Laurynas Brindizietis sugebėjo vykdyt nenutrūkstamą ir nenuilstančią pamokslininko
veiklą daugybėje Italijos miestų ir kitose šalyse, nepaisant daugelio ir sunkių pareigų
– teologijos profesoriaus, kapucinų naujokų mokytojo, provincijos vyresniojo, galiausiai
viso ordino vyresniojo 1602 – 1605 metais pareigų.
Nepaisant tiek daug darbų,
Laurynas gyveno išskirtinio karštumo dvasinį gyvenimą, skirdamas daug laiko maldai
ir ypač, sujaudintas Viešpaties Kančios, Mirties ir Prisikėlimo minėjimo, šv. Mišių
šventimui, kuris kartais trukdavo valandas.
Šventųjų mokykloje kiekvienas
dvasininkas, kaip dažnai buvo pabrėžta neseniai praėjusiuose Kunigų metuose, gali
išvengti aktyvizmo, kitaip tariant, savo tarnystės giliųjų motyvų užmiršimo, tiktai
jei rūpinasi savo vidiniu gyvenimu. Tai pirmasis kunigo prioritetas. Jei jis nebus
bendrystėje su Dievu, nieko negalės padaryti dėl kitų. O Dievas, pasak šv. Lauryno,
iš tiesų klausosi mūsų širdies ir proto maldos, gali ir trokšta atsakyt į mūsų klausimus.
Kita
šio šv. Pranciškaus sūnaus veikimui būdinga savybė yra jo darbas dėl taikos, - sakė
popiežius Benediktas XVI. Pasak jo, tiek popiežiai, tiek katalikų valdovai patikėjo
jam svarbias diplomatines misijas maldant kivirčus ir kuriant santarvę tarp Europos
valstybių, kurioms tuo metu grasino Osmanų imperija. Dėl savo moralinio autoriteto
Laurynas buvo ieškomas ir gerbiamas patarėjas. Ir šiandien pasauliui reikia taikos.
Visi tikintys į Dievą, moterys ir vyrai, turi būti taikos skleidėjai. Būtent vienoje
iš diplomatinių misijų Lisabonoje, kurioje prieš Ispanijos karalių Pilypą II gynė
jo pavaldinius neapoliečius, kenčiančius nuo vietinės valdžios piktnaudžiavimo, 1619
metais šv. Laurynas užbaigė savo žemišką kelionę.
Laurynas buvo paskelbtas
šventuoju 1881 metais. 1959 metais šventasis, dėl savo plataus ir darnaus išmanymo,
intensyvaus gyvenimo ir darbo, popiežiaus Jono XXIII buvo paskelbtas „Doctor apostolicus“.
Benediktas
XVI baigė savo pristatymą primindamas didelę šv. Lauryno Brindiziečio meilę Šventajam
Raštui, kurio didelę dalį mokėjo mintinai, ir jo įsitikinimą, jog Dievo Žodžio klausymasis
ir priėmimas perkeičia iš vidaus ir veda į šventumą. Paties Lauryno žodžiais, „Viešpaties
Žodis yra šviesa protui ir ugnis valiai, kad žmogus galėtų pažinti ir mylėti Dievą.
Vidiniam žmogui () tai duona ir vanduo, ši duona saldesnė už medų ir vanduo geresnis
už vyną ir pieną (...) yra šarvas prieš ydose paskendusią širdį. Yra kardas prieš
kūną, pasaulį ir demoną, skirtas sunaikinti kiekvienai nuodėmei“.
Šv. Laurynas
moko mus mylėti šv. Raštą, jį pažinti ir kasdien maldoje palaikyt draugystės ryšį
su Jėzumi, kad kiekvienas mūsų veiksmas Jame turėtų pradžią ir išsipildymą. Tai yra
šaltinis, iš kurio reikia semtis, kad mūsų krikščioniškas liudijimas būtų šviesus
ir pajėgus kreipti mūsų laiko žmones link Dievo. (rk)