Kai vasario pabaigoje Libano prezidentas Michel Suleiman apsilankė Vatikane, popiežius
Benediktas XVI sakė, kad Libanas yra pagarbaus religijų ir laisvės žinia ne tik regionui,
bet ir pasauliui. Šventasis Tėvas kalbėjo apie religinio sambūvio tradiciją Libane
tarp krikščionių ir musulmonų.
Vis tik apžvalgininkai dažnai pažymi, kad religinė
tolerancija ir religinių grupių sugyvenimas Libane pastaraisiais dešimtmečiais ir
metais vis labiau išbalansuojami. Vien demografiškai: jei prieš keliasdešimt metų
krikščionys sudarė apie 50 procentų šalies gyventojų, tai šiandien tik apie 34 procentus.
Tačiau pokyčiai yra ne vien demografiniai. Nuosaikūs Libano musulmonai, ypač
šiitai, radikalėja ir baiminamasi vis didesnės jų įtakos. Vis dažniau linksniuojamas
Hezbollah organizacijos pavadinimas. Ši organizacija, gimė praėjusio amžiaus aštuntojo
dešimtmečio pradžioje, kaip reakcija prieš Izraelio karinius veiksmus Libane, kurie,
savo ruožtu, buvo atsakas į pabėgėlių palestiniečių atakas prieš Izraelį iš Libano
teritorijos. Iš pradžių paramilitarinė grupė, vėliau įžengė ir į Libano politinę sceną.
Po pastarųjų dviejų rinkimų, vyriausybėje jai priklausė dviejų ir trijų ministrų portfeliai.
Yra remiama Irano ir Sirijos.
Yra sakančių, kad Hezbollah („Dievo partijos“)
pažiūros taip pat evoliucionuoja ir teigiama yra tai, kad vis didesnę vietą jose užima
nacionalinis elementas, o ne religinis ar fundamentalistinis. Kiti tvirtina, kad tai
tik apgaulingas įsitikinimas.
Apie Hezbollah pažiūras ir ideologiją rašoma
Dominique Avon, prancūzų profesoriaus, religijų ir šiuolaikinių religinių judėjimų
istoriko straipsnyje, išspausdintame „Oasis“ žurnale, kuriame nuolat nagrinėjama religijų
dialogo tema.
Tarp daugelio kitų dalykų, profesorius Avon išskiria štai tokias
Hezbollah charakteristikas. Pirmiausia, joje, sekant 1979 metų islamo revoliucijos
Irane pėdomis, pirmenybė teikiama šariatui, islamo teisei. Ankstesnėje tūkstančio
metų šiitų musulmonų istorijoje įtampa tarp šariato ir vidinio religingumo, su kai
kuriomis išimtimis, dažniausiai išsispręsdavo vidinio gyvenimo naudai. Tačiau su revoliucija
Irane svarstyklės pakrypo kiton pusėn. Pradėta teigti, jog ramaus laukimo laikysena
yra klaidinga, reikia aktyvaus veikimo, liudijant pasauliui savo pastangomis ir gyvenimu.
Šios
pastangos, pirmiausia vidinės, Hezbollah mokytojų raštuose sistemingai siejamos su
„jihad-al-askari“, su „karo aktu“, kuris leidžia kovotojams, išsilaisvinus iš visų
silpnybių, tapti nugalėtojais.
Karo veiksmas gali būti išreikštas dviem būdais.
Pirma, sekant Mahometo užkariavimo ir islamo skleidimo modeliu. Antra, ginant musulmonus
ir jų žemes, kai puolamos islamo priešų. Abu šie būdai yra „privalomi“. O konkretūs
džihado taikiniai, anot Hezbollah lyderio Halsan Nasrallah, sekant taip pat ir Irano
retorika, yra Izraelis, Amerikos „didysis šėtonas“, tironiškos vyriausybės, kurios
kenkia musulmonams ar jų ir islamo interesams. Į priešų eilę įrašomas ir sunitų islamas.
Džihado
vykdytojai yra „kankiniai“. Hezbollah vystoma logika prieštarauja daugelio islamo
eruditų teiginiams, kad išpuolis save susprogdinant yra šariato požiūriu neleistina
ir neteisėta savižudybė, kaip neleistina ir nekaltų aukų mirtis. Hezbollah akyse,
priešingai, tai sakralus ir ištyrinantis veiksmas. Pavyzdžiui, nereikalaujama apsišvarinimo
apeigų palietus tokio „kankinio“ palaikus, kaip bet kokiu kitu atveju. Tikima, kad
„kankinystė“ vardan džihado atveria tiesų kelią į rojų, kaip, beje, ir nekaltoms išpuolio
aukoms civiliams, kurių nuolatos būna. (rk)