Gavėnios dvasinės pratybos Vatikane: Būti Kristaus meilėje, kuri pranoksta bet kokį žinojimą. Šventųjų ir Jono Pauliaus II mokymas apie Dievą

Bažnyčios šventųjų draugija, kurioje jau matomas Jonas Paulius II - gegužės pirmąją įvyks jo beatifikacija – yra tema, kurią popiežiaus Benedikto XVI Gavėnios dvasinėms pratyboms pasiūlė joms vadovaujantis basasis karmelitas, t. François-Marie Léthel. Pratybų tema: „Kristaus šviesa Bažnyčios širdyje – Jonas Paulius II ir Šventųjų Teologija“. Dar prieš prisidedant susikaupimo savaitei, kurioje su popiežiumi dalyvauja dauguma kurijos vadovų, kardinolų, arkivyskupų ir monsinjorų, t. Léthel, Popiežiškosios Teologijos Akademijos tarybos Prelatas sekretorius, Vatikano dienraščiui komentavo ką reiškia „šventųjų teologiją“.

Tėvas François-Marie Léthel visų pirma nurodė į apaštalo Pauliaus laišką Efeziečiams, kuriame kalbama apie nepaprasto Kristaus slėpinio pažinimą. Apaštalas Paulius meldžiasi. Jis, „puolęs ant kelių“ prašo Dievą Tėvą, kad Šventoji Dvasia pripildytų tikinčiuosius savo pilnybės, kad tikėjimu ir meile jie galėtų „su visais šventaisiais suvokti ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą“.

Visų primą reikia prisiminti, jog Tautų apaštalui šventieji – tai visi tikintieji, visi, kurie yra pakrikštyti; tam tikru požiūriu tai esame visi mes, jei tik gyvename evangeliniu tikėjimu, viltimi ir meile. Būtent šitaip „didįjį šventųjų mokslą“ suvokia šv. Liudvikas Marija Monfortietis, turėjęs didžiulę įtaką Jonui Pauliui II. Žinome, kad Karolis Vojtyla jau 1940 metais skaitė Monfortiečio „Traktatą apie tikrąjį pamaldumą“, kuris padėjo jam išsklaidyti rimtą abejonę: pamaldumas į Mariją negali užgožti tik Kristui derančio kulto, nes Marijos slėpinys glūdi Kristuje.

Tai buvo lemtingi Vojtylos gyvenimo metai nacių okupuotoje Lenkijoje. Dvidešimtmetis dirbo kalnakasiu siekdamas išvengti deportacijos į Vokietiją. Tai buvo metai, kai jis subrandino kunigystės pašaukimą. Tuo pat metu į Karolio rankas pateko kito didžiojo šventojo raštai – šv. Kryžiaus Jono, garsaus mistiko ir karmelitų reformatoriaus. Karolis iš šv. Kryžiaus Jono mokėsi gilaus pamaldumo, net buvo apsisprendęs tapti karmelitu, apgynė disertaciją apie Kryžiaus Jono tikėjimo doktriną. Iš tiesų garbingajam Karoliui Vojtylai atsivėrė gilaus pamaldumo horizontai; jis tapo tikru mistiku. Kitaip tariant, žmogumi, kaskart intensyviau ir giliau patiriančiu tikėjimą, viltį ir meilę.

Šv. Teresė iš Lizjė savo autobiografijoje irgi kalba apie „didįjį šventųjų mokslą“. Taip pat Jonas Paulius II davė pavyzdį: jis visų prima buvo gilios maldos žmogus ir mistikas. Jis leido, kad malda žadintų ir persmelktų visą jo teologinį, filosofinį ir poetinį mąstymą, - pasakojo t . Léthel, popiežiaus Benedikto Gavėnios dvasinėms pratyboms tema pasirinkęs Joną Paulių II ir šventųjų teologiją.

Anot t. Léthel, Vakarų Bažnyčiai viduramžiuose, kuomet steigėsi universitetai, buvo iškilęs rimtas pavojus teologiją – mokslą apie Dievą – supaprastinti iki grynai intelektinės ir akademinės išraiškos. Ryžtingą žingsnį priešinga kryptimi žengė popiežius Paulius VI po Vatikano II susirinkimo 1970 metais, kai Bažnyčios mokytojais paskelbė dvi moteris, dvi šventąsias, niekad nestudijavusias universitete. Tai buvo Teresė Avilietė ir Kotryna Sienietė. Joms buvo suteiktas tas pats garbingas Mokytojo titulas, kokį turi tokie didieji intelektualai kaip Anzelmas, Tomas Akvinietis ir Bonaventūras. Šiuos „proto“ atstovus Jonas Paulius II mini enciklikoje apie tikėjimą ir protą „Fides et ratio“, o trečiajam krikščionybės tūkstantmečiui skirtame Apaštališkajame laiške „Novo millennio ineunte“ jis pavyzdžiais iškėlė dvi moteris, šv. Kotryną Sienietę ir Teresę Lizietę, kaip atstovaujančias „šventųjų patirtai teologijai“.

Anot karmelito pamokslininko, šią savaitę vedančio Popiežiaus rekolekcijas Atpirkėjo Motinos (Redemptoris Mater) koplyčioje, kurią įrengė Jonas Paulius II, šio popiežiaus dvasinis palikimas yra didžiulis. Jame apimti ir paliesti visi Dievo ir Žmogaus Kristuje slėpinio aspektai. Visa tai sukoncentruota nepaprastame Karolio Vojtylos – Jono Pauliaus II kristocentriškame ir marijiniame dvasingume. T. François-Marie Léthel pasiūlė iš naujo perskaityti ypač keturias jo enciklikas: „Redemptor hominis“, „Dives in misericordia“, „Dominum et vivificantem“ ir „Redemptoris Mater“. Pamatinis pasisakymas, pasak Gavėnios rekolekcijų vedėjo, yra sukoncentruotas pačiuose pirmuosiuose „Redemptor hominis“ (1979 m.) enciklikos žodžiuose „Žmogaus Atpirkėjas Jėzus Kristus yra visatos ir istorijos centras“ ir nepaprastame „Gaudium et spes“, pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje leitmotyve, jog „Kristus prisijungė prie kiekvieno žmogaus likimo“.

Apaštalas Paulius štai kaip meldžiasi savo laiške Efeziečiams: „Todėl aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės turtų suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia tapti tvirtais vidiniais žmonėmis, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės.“ (Ef 3,14-19) (sk)