Suvienytai Italijai 150 metų. Popiežiaus laiškas Prezidentui.
Kovo 17 d. sukanka 150 metų nuo Italijos karalystės paskelbimo. 1861 m. Turine paskelbus
Italijos karalystę buvo pradėtas baigiamasis vieningos Italijos valstybės kūrimo etapas,
užbaigtas 1870 m. rugsėjo 20 d., kuomet besivienijančios Italijos kariuomenė užėmė
bažnytinės valstybės sostinę Romą ir ją paskelbė Italijos sostine.
Suvienytos
Italijos valstybės paskelbimo 150-ųjų metinių proga, sukakties išvakarėse, šį trečiadienį,
Popiežiaus Valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone aplankė Italijos prezidentą
Giorgio Napolitano ir įteikė jam Benedikto XVI laišką. Pačios šventės dieną – ketvirtadienį,
kovo 17-ąją – Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Angelo Bagnasco
Marijos Angelų Karalienės bazilikoje Romoje aukos Mišias už italų tautą.
Trečiadienį
Italijos valstybės vadovui įteiktame laiške, popiežius Benediktas XVI sveikiną Prezidentą
ir per jį visus italus šios tautai ir valstybei svarbios sukakties proga ir pateikia
keletą minčių apie Italijos istoriją – šalies, kurios sostinėje Romoje Apvaizdos sprendimu
savąjį sostą turi ir Apaštalo Petro Įpėdinis.
Italijos suvienijimas devynioliktajame
amžiuje, pasak Šventojo Tėvo, buvo natūralus ankstesniais amžiais vykusio tautinės
tapatybės kūrimosi proceso rezultatas. Jau viduramžiais pradėjo formuotis italų tauta,
kaip kalbos, kultūros ir bendros kilmės vienijama bendrija, nors iš pradžių ji ir
buvo įgavusi įvairias politines formas. Italų tautos kūrimuisi lemtingas buvo krikščionybės
vaidmuo, bažnytinių švietimo ir socialinių institucijų veikla, krikščionių tikėjimo
įtakoje susiformavę socialiniai santykiai ir elgesio modeliai, taip pat literatūra,
dailė, architektūra, muzika, o be to ir garsieji šventieji – tokie kaip Pranciškus
Asyžietis ar Kotryna Sienietė . Tad Italijos vienybė, pasiekta devynioliktojo amžiaus
antroje pusėje, buvo ne dirbtinis politinis darinys, sulipdytas iš skirtingų tapatybių,
bet natūrali politinė forma, suteikta ankstesniais amžiais sukurtai tvirtai tautinei
tapatybei.
Popiežius savo laiške prezidentui nenutyli, kad devynioliktajame
amžiuje vykęs valstybės suvienijimas, dėl sudėtingų istorinių, kultūrinių ir politinių
priežasčių buvo įgavęs Bažnyčiai ir katalikybei, ar iš vis religingumui priešiškų
bruožų, tačiau kartu jis pabrėžia, kad ir neneigiant įvairių minties tradicijų svarbos
ar laicizmo įtakos, vis dėlto negalima nutylėti katalikų indėlio į vieningos valstybės
kūrimą.
Lygiai taip pat ir vadinamasis „Romos klausimas“ – tai yra Italijos
suvienijimo sukeltas Bažnyčios ir naujosios valstybės konfliktas – vykęs politinėje
ir institucinėje plotmėse, nepakenkė italų visuomenės audinio vientisumui, nesunaikino
bičiulystės, nuo seno jungusios šalies pilietinę ir bažnytinę bendruomenes. Italų
tautinė tapatybė, suaugusi su katalikiška tradicija, tapo politinės vienybės pagrindu.
Tad ir dvidešimtajame amžiuje pasiektas susitaikinimas įvyko tarp institucijų, o ne
visuomenėje, kurioje pilietiškumas ir tikėjimas nebuvo supriešinti. Pasak popiežiaus,
taip pat ir prieštaringai vertinamas vadinamasis „non expedit“ principas, tai yra
raginimas, kad katalikai nedalyvautų Italijos valstybės politinėje veikloje, katalikiškąsias
pajėgas nukreipė į socialinį ir kultūrinį veikimą visos visuomenės labui.
Popiežiaus
laiške Italijos prezidentui, žinoma, paiminėtas ir Laterano sutarčių pasirašymas 1929
m. vasario 11 d., galiausiai išsprendęs nesusipratimus. Paminėtas taip pat katalikų
įnašas į Italijos Respublikos kūrimąsi. 1947 m. paskelbtos naujos Italijos santvarką
nustatančios konstitucijos kūrėjų dauguma buvo išėjusi Katalikų akcijos ir kitų katalikiškųjų
organizacijų bei judėjimų mokyklą.
Šiandien Bažnyčios ir Valstybės santykiai
vadovaujasi atskirumo ir bendradarbiavimo principais. Kaip skelbia Vatikano II Susirinkimas,
Bažnyčia ir Valstybė, nors ir skirtingais būdais, padeda tiems patiems žmonėms vykdyti
savo asmeninį ir visuomeninį pašaukimą. Bažnyčia ne tik siūlo savąjį indėlį, bet taip
pat supranta, kad ir ji pati daug gauna iš šito bendradarbiavimo asmens, šeimos, kultūros,
nacionalinio ir tarptautinio gyvenimo gerovei.
Laiško pabaigoje popiežius dėkoja
Italijos valstybei ir visuomenei už dėmesingumą Petro Įpėdinio misijai ir už pagalbą
jos vykdymui, už supratimą, kad Popiežystę ir Italiją sieja labai artimi ryšiai, kuriuos
atspindi tradiciniai Petro Įpėdinio titulai – Romos vyskupas ir Italijos primas. (jm)