2011-03-15 17:58:30

Dariusz Kowalczyk SJ, Vatikano II Susirinkimas (16): „Presbyterorum Ordinis“


Tęsiame pašnekesių ciklą, skirtą Vatikano II Susirinkimo mokymui dabartinio Bažnyčios gyvenimo kontekste, kurį mūsų radijui parengė Popiežiškojo Grigaliaus universiteto profesorius Dariusz Kowalczyk SJ.

Neįmanomas Bažnyčios atsinaujinimas be kunigų atsinaujinimo. Tai ne klerikalizmo įkvėptas lozungas, bet tikra tiesa, suleidusi gilias šaknis į paties Viešpaties nustatytą Bažnyčios struktūrą. Susirinkimas primena, kad Kristus kai kuriuos savo mokinius paskyrė tarnauti, „idant jie tikinčiųjų bendruomenėje Šventimų šventąja galia pajėgtų atnašauti auką ir atleisti nuodėmes“ (n. 2).

Susirinkimas iškelia „kunigų luomo kilnumą“ (n. 1), tačiau kartu moko, jog kunigai patys savaime neatsiranda, bet jie yra paimti iš žmonių ir „gyvena su kitais žmonėmis kaip su savo broliais“ (n. 3). Tad kunigai turi suvokti savo pašaukimo didybę, tačiau negali pūstis, nes jie nieko neturi patys iš savęs, bet viską yra gavę. Reikia atsiminti šv. Augustino žodžius: „Jums esu vyskupas, su jumis esu krikščionis“.

Dekretas Presbyterorum Ordinis nurodo tris pagrindines kunigų užduotis: skelbti Dievo žodį, švęsti sakramentus ir vykdyti meilės tarnystę. Kunigas turi nuolatos prisiminti, kad jis visuomet „privalo skelbti ne savo išmintį [kaip kartais daro kai kurie teologai], o Dievo žodį“ (n. 4). Vis dėlto, tai nereiškia, kad turėtų būti kartojamos vis tos pačios formulės, bet reikia „pritaikyti amžinąją Evangelijos tiesą konkrečioms gyvenimo aplinkybėms“ (n. 4).

Susirinkimas pabrėžia ir vyskupų, kunigų bei diakonų, klero ir vienuolių bendrystės būtinumą. Tačiau tai neturi būti suprantama kaip dvasininkų solidarumas slepiant problemas, o ne jas analizuojant ir kuo greičiau sprendžiant. Susirinkimas čia kalba apie „bendrystės dvasingumą“, kurio dėka kunigai gali vienas kitam padėti, tuo pačiu tarnaudami ir visos Bažnyčios gerovei.







All the contents on this site are copyrighted ©.