Dariusz Kowalczyk SJ, Vatikano II Susirinkimas (16): „Presbyterorum Ordinis“
Tęsiame pašnekesių ciklą, skirtą Vatikano II Susirinkimo mokymui dabartinio Bažnyčios
gyvenimo kontekste, kurį mūsų radijui parengė Popiežiškojo Grigaliaus universiteto
profesorius Dariusz Kowalczyk SJ.
Neįmanomas Bažnyčios atsinaujinimas
be kunigų atsinaujinimo. Tai ne klerikalizmo įkvėptas lozungas, bet tikra tiesa, suleidusi
gilias šaknis į paties Viešpaties nustatytą Bažnyčios struktūrą. Susirinkimas primena,
kad Kristus kai kuriuos savo mokinius paskyrė tarnauti, „idant jie tikinčiųjų bendruomenėje
Šventimų šventąja galia pajėgtų atnašauti auką ir atleisti nuodėmes“ (n. 2).
Susirinkimas
iškelia „kunigų luomo kilnumą“ (n. 1), tačiau kartu moko, jog kunigai patys savaime
neatsiranda, bet jie yra paimti iš žmonių ir „gyvena su kitais žmonėmis kaip su savo
broliais“ (n. 3). Tad kunigai turi suvokti savo pašaukimo didybę, tačiau negali pūstis,
nes jie nieko neturi patys iš savęs, bet viską yra gavę. Reikia atsiminti šv. Augustino
žodžius: „Jums esu vyskupas, su jumis esu krikščionis“.
Dekretas Presbyterorum
Ordinis nurodo tris pagrindines kunigų užduotis: skelbti Dievo žodį, švęsti sakramentus
ir vykdyti meilės tarnystę. Kunigas turi nuolatos prisiminti, kad jis visuomet „privalo
skelbti ne savo išmintį [kaip kartais daro kai kurie teologai], o Dievo žodį“ (n.
4). Vis dėlto, tai nereiškia, kad turėtų būti kartojamos vis tos pačios formulės,
bet reikia „pritaikyti amžinąją Evangelijos tiesą konkrečioms gyvenimo aplinkybėms“
(n. 4).
Susirinkimas pabrėžia ir vyskupų, kunigų bei diakonų, klero ir vienuolių
bendrystės būtinumą. Tačiau tai neturi būti suprantama kaip dvasininkų solidarumas
slepiant problemas, o ne jas analizuojant ir kuo greičiau sprendžiant. Susirinkimas
čia kalba apie „bendrystės dvasingumą“, kurio dėka kunigai gali vienas kitam padėti,
tuo pačiu tarnaudami ir visos Bažnyčios gerovei.