Tėvui Vaclovui Aliuliui 90 metų! „Santarvės žmogus, nuolankus ir ištikimas mažiems darbams“

Kovo 14 d. Tėvui Vaclovui Aliuliui MIC sukanka 90 metų. Šia proga prie mūsų mikrofono pakvietėme Tėvo Vaclovo bičiulį ir ilgametį bendradarbį, dabar Lietuvos ambasadorių prie Šventojo Sosto, Vytautą Ališauską.

Jubiliejaus proga paprastai priimta vardinti švenčiančio asmens darbus. Nevardinsiu Tėvo Vaclovo Aliulio darbų. Jie ir tai neblogai žinomi. Pasakysiu tiktai porą minčių apie Jubiliatą. Tiesą sakant, Tėvo Aliulio darbai yra išvestiniai. Jie, kaip sako scholastinė maksima, plaukia iš būties. Darbai plaukia iš būties, iš jo mąstymo, tikėjimo, dvasingumo, iš pačios jo širdies.

Du dalykai man atrodo čia svarbiausi. Pirmas – jo nuolankus ištikimumams mažiems darbams, kantrybė ir nuoseklumas. Tėvas Vaclovas neturėdamas jokių sąlygų keliauti po užsienius, studijuoti specialiuose kursuose, išmoko pagrindines Vakarų kalbas, išmoko – ir gerai išmoko – visų mūsų artimųjų kaimynų kalbas. Tiktai taip, kaip ir galima išmokti – kantriai, nuosekliai pats dirbdamas. Įgavo išsilavinimus be universitetų, be puikių bibliotekų. Gali kalbėti ir suprasti tai kas būtina ir apie filosofiją, ir teologiją, ir literatūrą, ir daugybę kitų dalykų. Kodėl? Vėlgi, ta pati kantrybė ir ištikimumas mažiems darbams.

Antras dalykas, kas manau be galo svarbu – Tėvas Vaclovas yra santarvės ir tvarkos žmogus. Atsimenu jo atkaklų siūlymą daryti perskyrą tarp žodžių „sutaikyti“ ir „sutaikinti“. Žodis „sutaikyti“, jo nuomone, reiškia mechaninį veiksmą – sutaikyti dvi detales, kad viena prie kitos tiktų, sutaikyti kažkokius teiginius tarpusavy. Bet „sutaikinti“ reiškia padaryti santarvę, darną, ar tai tarp žmonių tarpusavyje, ar tarp žmonių ir Dievo. Šia prasme, Tėvas Vaclovas visus savo veiksmus, galima sakyti, atliko taikinimui ir darnos nešimui. Kartais tokiais labai paprastai dalykais: taisydamas tekstus, sudėdamas kablelius, pakeisdamas į tinkamą vieną ar kitą linksnį. Antra vertus, tardamas išminties žodį politikoje ar Bažnyčioje, paragindamas susimąstyti ar nesipykti. Vėlgi, tai tas pats kuklus bandymas pripažinti, kad yra kažkokie aukštesni dalykai, yra taisyklės, galų gale yra tai, ką mūsų protėviai itin vertino – darna ir sandermė.

Šia prasme, Jubiliatas, nors ir garbingo amžiaus, yra veiklus mūsų visuomenėje šiandien pačia savo būtimi, vis susiruošdamas tarti vieną kitą žodį, kartais ir griežtesnės tiesos, kas irgi svarbu santarvei, viešai arba ir privačiai.

*

T. Vaclovą Aliulį MIC su gražaus amžiaus 90 – mečio sukaktimi sveikina VR lietuvių redakcija: „Gerbiamas Jubiliate, ad multos annos!“