Dariusz Kowalczyk SJ, Vatikano II Susirinkimas (15): „Dignitatis humanae“
Tęsiame pašnekesių ciklą, skirtą Vatikano II Susirinkimo mokymui dabartinio Bažnyčios
gyvenimo kontekste, kurį mūsų radijui parengė Popiežiškojo Grigaliaus universiteto
profesorius Dariusz Kowalczyk SJ.
Neseniai organizacijos „Kirche
in Not“ paskelbtoje ataskaitoje sakoma, kad 70% visų pasaulio žmonių gyvena šalyse,
kuriose ribojama religijos laivė arba vyksta persekiojimai dėl tikėjimo. Pasak ataskaitos,
paskutiniaisiais metais 75 iš 100 religinės netolerancijos aukų buvo krikščionys.
Neretai, taip pat ir mūsų laikais, tikėjimo į Kristų kaina yra įkalinimas, kankinimai
ar mirtis. Dažnai, - kaip pastebėjo Benediktas XVI lankydamasis Londone – tikėti,
reiškia būti apšauktam nereikalingu, išjuoktam, tapti pasityčiojimų auka.
Tad
verta iš naujo pasiskaityti Susirinkimo Tikėjimo laisvės deklaraciją, kurioje tvirtinama:
„jog žmogiškasis asmuo turi tikėjimo laisvės teisę“ ir kad: „toji laisvė [...] teisinėje
visuomenės santvarkoje turi būti pripažįstama“ (n. 2). Deja, ne visi politikai skuba
ugdyti tikrąją religijos laivę, dažnai ribodamiesi tik pareiškimas.
Religijos
laivėje reikia įžvelgti du aspektus: „laisvę nuo“ ir „laisvę dėl“. Susirinkimas reikalauja,
kad „niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas“
pagal ją gyventi (n. 2). Naudojimasis religijos laive negali būti ribojamas vien privačiu
gyvenimu, nes „pati visuomeninė žmogaus prigimtis reikalauja vidinius tikėjimo aktus
išreikšti išoriškai [...], išpažinti savo tikėjimą bendruomeniniu būdu“ (n. 3).
Visuomenės
gyvenimo mastu religijos laivė taip pat reiškia teisę mokyti tikėjimo, jį viešai išpažinti,
turėti savo dvasininkus, palaikyti ryšius su religine vyresnybe ir kitose šalyse gyvenančiomis
bendruomenėmis, statydintis kulto pastatus. Šiandien Bažnyčia turi reaguoti į daugelį
situacijų, kur šios teisės pažeidžiamos.