Devintasis eilinis sekmadienis

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!' Tuomet jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!'“

„Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus”. (Mt 7, 21-27)

ŽODIS, VEDANTIS Į GYVENIMĄ, Mons. Adolfas Grušas

Kalno pamokslo žodžiai kategoriški ir įpareigojantys. Jei rimtai žvelgtume į juos, jų laikytumės, mūsų širdyse tikrai įvyktų atsivertimas. Tačiau kažkodėl apie atsivertimą mes tik daug kalbame, o tikrų vaisių vis tenka laukti. Galbūt taip atsitinka ir dėl to, kad mes, kaip ir Jėzaus laikų žydai, prirašėme daug įstatymų, kurių reiktų laikytis ir jais remdamiesi kalbame apie žmogaus nuteisinimą. Kalno pamoksle Išganytojas neveltui priminė tuos senuosius įstatymus, kurių paprasti žmonės nepajėgė suprasti, o „išrinktieji“ anaiptol nerodė reikalingo pamaldumo ir ištikimybės Dievui. Baigdamas Kalno pamokslą Viešpats primena, kad ištikimybė Dievui pagrįsta gailestingumu, o ne skrupulingu įstatymų, tegul ir religinių, laikymusi. Kaip tik todėl šio sekmadienio Dievo Žodis kviečia mus susimąstyti, kaip mes tikime.

Pirmasis Žodžio liturgijos skaitinys kalba apie Dievo mums ištartą Žodį, kuris yra su mumis, Žodį, kurį mes turėtume dažnai prisiminti, laikyti savo galvoje ir širdyje. To Žodžio supratimas mums turi tapti palaima, o ne kliūtimi, padėti augti, o ne likti sustingi-me. Dievas nėra piktas viršininkas, nustatantis neįmanomas taisykles, bet Tėvas, kuris žino, kaip vyksta gyvenimas ir dalijasi su mumis savo išmintimi.

Nuodėmė yra blogis ne todėl, kad ji buvo nusakyta konkrečiu įsakymu, bet todėl, kad ji mums patiems atneša blogį, griauna mus, atitolina nuo mūsų prigimties esmės. Dievo Žodis mums kalba apie gėrį ir blogį, gerus darbus ir nuodėmes, tad, leisdami Dievo Žodžiui pasiekti mūsų širdį, mes patys sau atskleidžiame tikrąjį gyvenimo kelią. Tokia Dievo logika, kurią mums perduoda Jėzus, kelia nerimą…

Ar tikrai galėtume pasakyti, kad vykdėme visus Viešpaties įsakymus? Ar galėtume tvirtinti, kad esame „savo vietoje“? Ar galėtume pasigirti visais savo pamaldumo darbais, kuriuos padarėme, vadovaudamiesi reikalavimu sekti Kristaus pėdomis, jeigu nesugebėjome ir net nesistengėme vadovautis Dievo gailestingumu ir Jo šventumu? Turime saugotis, kad neužsidėtume pamaldaus šventeivos kaukės, kuri mums leidžia save įsivaizduoti labai gerais Dievo akyse.

Evangelijoje Jėzus kalba griežtai: nepakanka išvardyti, kaip dažnai dalyvavome pamaldose, nepakanka Dievui priminti visų nuobodžių apeigų, kurias ištvėrėme, demonstruodami krikščionišką nusižeminimą ir paklusnumą. Pasibaigus mūsų gyvenimo dienoms ir stojus Dievo Sūnaus akivaizdoje neprireiks užrašų knygutės su suskaičiuotomis sukalbėtomis maldomis. Visa tai reikalinga, tačiau turi kilti iš mūsų širdies, suvokusios ir pamilusios Dievo Žodį.

Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius pasisako labai kategoriškai: „Žmogus nu-teisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų. Po keleto metų apaštalas Jokūbas savo laiške šią pernelyg griežtą nuomonę nusakys konkrečiau: Tikėjimas be darbų yra miręs.

Štai ko Viešpats prašo iš savo mokinių: klausytis Žodžio ir jį pritaikyti gyvenime. Nepakanka vien darbų, kad galėtume susitikti Dievą. Be tikėjimo tai neįmanoma, tačiau ir tikėjimas, kuris nėra patvirtintas gyvenimu, taip pat netikras. Nepakanka vien klausytis Dievo Žodžio. Neužtenka vien intensyvios kasdieninės maldos. Neužtenka ir Dievo artumo potyrių rekolekcijų ar maldingų kelionių metu, jei tai nė kiek nekeičia mūsų kasdienybės. Netgi jei esame Dievo pašaukti skelbti Jo Žodį, pa-švęsti tai tarnystei, vis tiek visa tai neužtikrina, kad mūsų tikėjimo namelis negrius, ištikus bent kiek stipresnei audrai.

Viešpats nori autentiškumo, tikrumo, drąsos tikėti, netgi jei tai reikalautų išmėginimų, savo vidinio menkumo patirties. Jei gyvenime susiduriame su atveju, kai mūsų vidiniai įsitikinimai griūva, kai abejonės nušluoja mūsų įsivaizduotą tikėjimą, ko gero, taip atsitinka todėl, kad tikėjimą statėme ant savo žmogiškų įsitikinimų smėlio. Todėl neveltui paprastas ir netgi nelabai mokytas žmogus prašoka visus išminčius savo paprastu tikėjimu, jei jaučia begalinį pasitikėjimą Dievo gailestingumu, ir žino, kad visuomet gali atsiremti į uolą, kurios nesugriaus jokia audra.

Ko gero, tikėjime svarbiausia būti savimi: nesistengiant niekuo apsimesti, nemėginant pasirodyti geresniu, bet atvirai pripažįstant savo silpnumą ir gyvenant Dievo artumo ilgesiu… Be šventeiviškų kaukių…