Butanas. Krikščionybės pripažinimas dar tolimas

Butanas yra nedidelė kalnų valstybė Azijoje, įsiterpusi tarp dviejų gigantų, Indijos ir Kinijos. Nelengvai pasiekiama, tačiau turistų dėl grožio ir vietinių budistinių tradicijų giriama šalis. Tačiau vietos krikščionys, nors jų yra labai nedaug, galėtų papasakoti apie kitą savo šalies pusę.

Butanas yra vienintelė valstybė pasaulyje, kurioje budizmas yra valstybės religija. Viena vertus, tai padeda šaliai išlaikyti savo istorinį-religinį identitetą, kita vertus, turi sunkių pasekmių religijos laisvei. Antai, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje vardan nacionalinio identiteto stiprinimo apie 100 000 etninių nepaliečių induistų buvo jėga priversti palikti pietų Butaną, kuriame gyveno. Pasak 2005 metų gyventojų surašymo duomenų, iš maždaug 700 000 Butano gyventojų 75 procentai yra budistai, 22 procentai yra induistai, o likę trys išpažįsta krikščionybę, animizmą, šamanizmą. Protestantiška žinių agentūra „Compass Direct News“ cituoja šaltinį, pasak kurio Butane yra apie 6000 krikščionių. Keli šimtai iš jų yra katalikai.

Ilgą laiką Butanas buvo absoliučios monarchijos valstybė. Tačiau 2006 metais tuometinis karalius pradėjo perėjimą prie konstitucinės monarchijos. 2008 metais buvo priimta konstitucija ir šiuo metu karalius šalį valdo kartu su dviejų dalių parlamentu. Kartu su naujos konstitucijos priėmimu atsirado vilčių, kad krikščionys bus oficialiai pripažinti valstybės, panašiai kaip ir induistai, sukūrę savo federaciją. Tokios vilties teikė ir Butano pareigūnų pareiškimai. Tiesa, valstybės pripažinimas ir religinių organizacijų įregistravimas susietas su stipria valstybės kontrole.

Praėjusiame amžiuje katalikų kongregacijos buvo pakviestos į Butaną steigti modernių švietimo institucijų, nes dėl savo ilgametės uždarumo pasauliui ir turizmui politikos, kurią nutraukė tik paskutinį 20 amžiaus ketvirtį, neturėjo daug savų resursų. 1962 metais į šalį atvyko jėzuitai, vėliau saleziečiai. Pastarieji netrukus buvo apkaltinti prozelitizmu ir išsiųsti iš šalies, o jėzuitai savo veiklą užbaigė 1988 metais, pasibaigus sutarties su Butano valdžia galiojimo laikui. Pasak vieno politiko komentaro, kai tik Butano administracinės galimybės išaugo, buvo atsisakyta jėzuitų paslaugų, jų valdytas institucijas nacionalizuojant, juos pačius išprašant iš šalies.

Po 2008 metų konstitucijos priėmimo buvo ne vienas prašymas ir bandymas įregistruoti krikščioniško pobūdžio federaciją. Paskutinį kartą Butano religinių reikalų agentūra tokius prašymus svarstė 2010 gruodžio mėnesį. Tačiau po dviprasmiškų atsakymų vasario pradžioje buvo patvirtinta, kad artimiausiu laiku to nesiruošiama daryti. Vasario 2 dieną vidaus ir kultūros reikalų ministras Lyonpo Minjur Dorji viešai pareiškė, jog tai nebūtina. Esą konstitucija garantuoja religijos, sąžinės ir minties laisvę. Du parlamentarai yra krikščionys. Krikščionys yra nepersekiojami ir gali rinktis namuose maldai.

Tiesa, kad krikščionys Butano visuomenėje yra sąlyginai toleruojami ir niekas nedraudžia jiems melstis namuose. Tačiau galima išvardinti daug kitų dalykų, kurie draudžiami: uždrausta spausdinti Biblijas, statyti koplyčias ar bažnyčias, steigti krikščioniškas institucijas, turėti savo kapines. Į šalį neleidžiama įvažiuoti vienuoliams ir dvasininkams. Vienintelis katalikų kunigas, kuriam leidžiama reguliariai atvykti į šalį yra Indijoje gyvenantis jėzuitas t. Kinley Tshering. Tokia išimtis jam suteikta dėl kraujo ir giminystės ryšių su karališkąja šeima.

2010 metų lapkričio 29 dieną Butano parlamentas priėmė įstatymą prieš prozelitizmą, kuriuo numato trejų metų įkalinimo bausmę. Prozelitizmas plačiąja termino prasme suvokiamas kaip bandymas atversti kitą asmenį į savo religiją, perduoti jam savo įsitikinimus. Tačiau dažniausiai šis terminas vartojamas siauresne ir neigiama prasme: tai esąs bandymas nesąžiningai, prievartos, apgaulės ar papirkimo būdu atversti žmogų į savo religiją.

Prozelitizmas plačiąja prasme sutampa su religijos laisve, suprantama kaip vieno asmens teise laisvai ir viešai išpažinti savo tikėjimą, o kito žmogaus teise laisvai jį priimti arba nepriimti. Tuo tarpu prozelitizmas siaura ir neigiama prasme visada yra religijos laisvės pažeidimas. Katalikų Bažnyčia yra daug kartų aiškiai pasisakiusi prieš tokio tipo prozelitizmą ir gina garbingą religijos laisvę.

Butano atveju kyla problemų dėl aiškaus prozelitizmo termino neapibrėžimo. Įstatymas prieš prozelitizmą suformuluotas taip abstrakčiai, kad ko gero bet kokią viešą krikščionišką apraišką galima pavadinti bandymu apgaulės būdu atversti asmenį į krikščionybę. Pavyzdžiui, krikščionišką artimo meilės darbą, pasidalijimą maistu ar rūbu, galima pavadinti bandymu papirkti. Compass Direct News“ agentūra rašo apie neseną teismo nuosprendį keliems metams įkalinti vietos krikščionį, kuris dviejuose kalnų kaimeliuose parodė įvairius filmus, tarp kurių ir krikščioniškus. (rk)