Popiežiaus užuojautos telegrama po Pakistano mažumų ministro Bhatti nužudymo, kitos
reakcijos, Bhatti krikščioniškas liudijimas
Po trečiadienio ryte Pakistano sostinėje Islamabade įvykdytos brutalios Pakistano
federalinio mažumų ministro Shahbaz Bhatti nužudymo negausi šalies krikščionių bendruomenė
labai sukrėsta. Beveik visuose didesniuose Pakistano miestuose kilo spontaniškos krikščionių
manifestacijos, šimtai žmonių susirinko prie Bhatti namų. Nusikaltimą įvykdė islamo
fundamentalistai.
42 metų ministras priklausė katalikų bendruomenei ir rūpinosi
religinių mažumų teisėmis ir reikalais, tarpreligine santarve. Nors šias pareigas
ėjo jau ne vienerius metus, ypatingą fundamentalistų nemalonę užsitraukė su bandymu
keisti taip vadinamąjį įstatymą prieš piktžodžiavimą. Šiuo įstatymu, numatančiu įvairias
bausmes, taip pat ir mirties, už Korano ir Mahometo įžeidimą, lengva piktnaudžiauti.
Yra ne vienas pavyzdys, kad juo pasinaudota asmeninėms sąskaitoms suvedinėti arba
susidoroti su nemėgstamu kitos religijos išpažinėju. Dėl ryžtingos pozicijos prieš
šį įstatymą buvo nužudytas ir Pandžabo gubernatorius Salman Taseer, nuosaikus musulmonas,
atvirai gynęs piktžodžiavimu apkaltintą moterį krikščionę Asia Bibi. Fundamentalistai
pareiškė, kad opozicija prieš piktžodžiavimo įstatymą taip pat yra piktžodžiavimas,
todėl pasijautė galį skirstyti mirties nuosprendžius.
Savo skausmą ir užuojautą
dėl ministro mirties telegramoje, skirtoje Pakistano vyskupų konferencijos pirmininkui,
Lahoro arkivyskupui Lawrence Saldanha išreiškė popiežius Benediktas XVI. Katalikų
Bažnyčia Pakistane paskelbė trijų dienų gedulą, pakvietė savo narius melstis ir pasninkauti.
Neveiks katalikiškos švietimo institucijos. Prie gedulo jungiasi, įvairiais būdais
solidarizuojasi kitos Pakistano krikščioniškos bendruomenės – anglikonai, protestantai.
Valstybinį gedulą paskelbė Pakistano vyriausybė, davusi nurodymą pusiau nuleisti vėliavas
prie valstybinių institucijų. Ministro nužudymą pasmerkė visa tarptautinė bendruomenė.
Penktadienį
už velionį bus laikomos gedulingos Mišios Islamabado Fatimos Dievo Motinos bažnyčioje.
Jas aukos vyskupas Anthony Rufin, Faisalabado vyskupijos ganytojas. Vėliau jis bus
palaidotas katalikiškame Kushphur kaime, kuriame gimė. Laukiama daug dalyvių, ne tik
katalikų, bet kitų religinių mažumų atstovų, krikščionių ir nekrikščionių, ambasadų
atstovų, taip pat musulmonų, politikų ir religinių lyderių, visų, norinčių išreikšti
užuojautą ir parodyti savo nusistatymą prieš religinį fundamentalizmą.
Po
ministro nužudymo pasirodė daugybė reakcijų. Tvirtai nusikaltimą pasmerkė JTO generalinis
sekretorius Ban Ki-moon, JT aukštasis komisarė žmogaus teisėms Navy Pillay dar kartą
pakvietė pakeisti piktžodžiavimo įstatymą. Pasisakė ir nusikaltimą pasmerkė JAV politiniai
lyderiai, prezidentas Barakas Obama ir valstybės sekretorė Hilary Clinton, didžiųjų
Europos valstybių – Vokietijos, Italijos, Prancūzijos lyderiai ir politikai, daugybė
didelių ir mažų organizacijų.
Bhatti galima drąsiai vadinti šių dienų kankiniu.
Jis puikiai žinojo apie jam gręsiantį pavojų, kaip žurnalistams paliudijo daug jį
pažinojusių žmonių. Vatikano radijas spėjo pakalbinti kaip tik pakeliui į Pakistaną
laidotuvėms išvykstantį Shahbazo Bhatti brolį Paulių Bhatti, kuris gyvena Italijoje
ir yra medikas. Pasak jo, ministras buvo gavęs daug grasinimų mirtimi. Po Pandžabo
gubernatoriaus nužudymo jis siūlęs broliui keliems mėnesiams atvykti į Europą – „kol
vandenys nurims“. Tačiau brolis atsisakęs, nes nenorėjęs palikti savo darbų.
Tarpreliginio
dialogo „Oasis“ asociacija Italijoje, bendradarbiavusi su ministru, išsaugojo štai
tokią jo deklaraciją, kuri liudija tvirtą ir krikščionišką ryžtą:
„Mano vardas
yra Shahbaz Bhatti. Gimiau katalikų šeimoje (...), kuri išauklėjo mane pagal krikščioniškas
vertybes ir Biblijos mokymą. Nuo vaikystės įpratau eiti į bažnyčią ir ieškoti gilaus
įkvėpimo Jėzaus mokyme, aukoje ir nukryžiavime. Meilė Jėzui mane pastūmė pasiūlyti
savo tarnystę Bažnyčiai. Baisios sąlygos, kuriose gyvena Pakistano krikščionys mane
sukrėtė. (...) Norėjau atitikti jo (Jėzaus) meilę duodamas savo meilę mūsų broliams
ir seserims, tarnaudamas krikščionims, ypač patiems vargingiausiems, kurie gyvena
persekiojami šioje islamo šalyje. Manęs buvo pareikalauta nutraukti mano kovą, tačiau
visada atsisakiau, rizikuodamas savo gyvenimu. Mano atsakymas visada toks pats. Nenoriu
populiarumo, nenoriu galios pozicijų. Noriu, kad mano gyvenimas ir mano veiksmai kalbėtų,
jog seku Jėzų Kristų. Šis troškimas toks stiprus, kad jausčiausi privilegijuotas,
jei už tai – už pastangas padėti stokojantiems, vargšams, krikščionims Pakistane –
Jėzus panorėtų priimti mano gyvenimo auką. Noriu gyventi dėl Kristaus ir dėl jo mirti.
Nejaučiu jokios baimės šioje šalyje. Daug kartų ekstremistai troško mane nužudyti,
įkalinti; man grasino, persekiojo ir terorizavo mano šeimą. Aš sakau, kad kol būsiu
gyvas, iki paskutinio atodūsio, tęsiu tarnauti Jėzui ir šitai vargšei, kenčiančiai
žmonijai, stokojantiems, krikščionims, vargšams. (...) Manau, kad stokojantys, vargšai,
našlaičiai, kokios religijos bebūtų, turi būti pirmiausia gerbiami kaip žmogiškos
būtybės. Manau, kad tie asmenys yra dalis mano kūno Kristuje, kad yra Kristaus kūno
persekiojama ir kenčianti dalis. Jei mes iki galo įvykdysime šią misiją, nusipelnysime
vietos prie Kristaus kojų ir aš galėsiu į Jį žiūrėti nejausdamas gėdos“. (rk)