Popiežiaus užuojautos telegrama po Pakistano mažumų ministro Bhatti nužudymo, kitos reakcijos, Bhatti krikščioniškas liudijimas

Po trečiadienio ryte Pakistano sostinėje Islamabade įvykdytos brutalios Pakistano federalinio mažumų ministro Shahbaz Bhatti nužudymo negausi šalies krikščionių bendruomenė labai sukrėsta. Beveik visuose didesniuose Pakistano miestuose kilo spontaniškos krikščionių manifestacijos, šimtai žmonių susirinko prie Bhatti namų. Nusikaltimą įvykdė islamo fundamentalistai.

42 metų ministras priklausė katalikų bendruomenei ir rūpinosi religinių mažumų teisėmis ir reikalais, tarpreligine santarve. Nors šias pareigas ėjo jau ne vienerius metus, ypatingą fundamentalistų nemalonę užsitraukė su bandymu keisti taip vadinamąjį įstatymą prieš piktžodžiavimą. Šiuo įstatymu, numatančiu įvairias bausmes, taip pat ir mirties, už Korano ir Mahometo įžeidimą, lengva piktnaudžiauti. Yra ne vienas pavyzdys, kad juo pasinaudota asmeninėms sąskaitoms suvedinėti arba susidoroti su nemėgstamu kitos religijos išpažinėju. Dėl ryžtingos pozicijos prieš šį įstatymą buvo nužudytas ir Pandžabo gubernatorius Salman Taseer, nuosaikus musulmonas, atvirai gynęs piktžodžiavimu apkaltintą moterį krikščionę Asia Bibi. Fundamentalistai pareiškė, kad opozicija prieš piktžodžiavimo įstatymą taip pat yra piktžodžiavimas, todėl pasijautė galį skirstyti mirties nuosprendžius.

Savo skausmą ir užuojautą dėl ministro mirties telegramoje, skirtoje Pakistano vyskupų konferencijos pirmininkui, Lahoro arkivyskupui Lawrence Saldanha išreiškė popiežius Benediktas XVI. Katalikų Bažnyčia Pakistane paskelbė trijų dienų gedulą, pakvietė savo narius melstis ir pasninkauti. Neveiks katalikiškos švietimo institucijos. Prie gedulo jungiasi, įvairiais būdais solidarizuojasi kitos Pakistano krikščioniškos bendruomenės – anglikonai, protestantai. Valstybinį gedulą paskelbė Pakistano vyriausybė, davusi nurodymą pusiau nuleisti vėliavas prie valstybinių institucijų. Ministro nužudymą pasmerkė visa tarptautinė bendruomenė.

Penktadienį už velionį bus laikomos gedulingos Mišios Islamabado Fatimos Dievo Motinos bažnyčioje. Jas aukos vyskupas Anthony Rufin, Faisalabado vyskupijos ganytojas. Vėliau jis bus palaidotas katalikiškame Kushphur kaime, kuriame gimė. Laukiama daug dalyvių, ne tik katalikų, bet kitų religinių mažumų atstovų, krikščionių ir nekrikščionių, ambasadų atstovų, taip pat musulmonų, politikų ir religinių lyderių, visų, norinčių išreikšti užuojautą ir parodyti savo nusistatymą prieš religinį fundamentalizmą.

Po ministro nužudymo pasirodė daugybė reakcijų. Tvirtai nusikaltimą pasmerkė JTO generalinis sekretorius Ban Ki-moon, JT aukštasis komisarė žmogaus teisėms Navy Pillay dar kartą pakvietė pakeisti piktžodžiavimo įstatymą. Pasisakė ir nusikaltimą pasmerkė JAV politiniai lyderiai, prezidentas Barakas Obama ir valstybės sekretorė Hilary Clinton, didžiųjų Europos valstybių – Vokietijos, Italijos, Prancūzijos lyderiai ir politikai, daugybė didelių ir mažų organizacijų.

Bhatti galima drąsiai vadinti šių dienų kankiniu. Jis puikiai žinojo apie jam gręsiantį pavojų, kaip žurnalistams paliudijo daug jį pažinojusių žmonių. Vatikano radijas spėjo pakalbinti kaip tik pakeliui į Pakistaną laidotuvėms išvykstantį Shahbazo Bhatti brolį Paulių Bhatti, kuris gyvena Italijoje ir yra medikas. Pasak jo, ministras buvo gavęs daug grasinimų mirtimi. Po Pandžabo gubernatoriaus nužudymo jis siūlęs broliui keliems mėnesiams atvykti į Europą – „kol vandenys nurims“. Tačiau brolis atsisakęs, nes nenorėjęs palikti savo darbų.

Tarpreliginio dialogo „Oasis“ asociacija Italijoje, bendradarbiavusi su ministru, išsaugojo štai tokią jo deklaraciją, kuri liudija tvirtą ir krikščionišką ryžtą:

„Mano vardas yra Shahbaz Bhatti. Gimiau katalikų šeimoje (...), kuri išauklėjo mane pagal krikščioniškas vertybes ir Biblijos mokymą. Nuo vaikystės įpratau eiti į bažnyčią ir ieškoti gilaus įkvėpimo Jėzaus mokyme, aukoje ir nukryžiavime. Meilė Jėzui mane pastūmė pasiūlyti savo tarnystę Bažnyčiai. Baisios sąlygos, kuriose gyvena Pakistano krikščionys mane sukrėtė. (...) Norėjau atitikti jo (Jėzaus) meilę duodamas savo meilę mūsų broliams ir seserims, tarnaudamas krikščionims, ypač patiems vargingiausiems, kurie gyvena persekiojami šioje islamo šalyje. Manęs buvo pareikalauta nutraukti mano kovą, tačiau visada atsisakiau, rizikuodamas savo gyvenimu. Mano atsakymas visada toks pats. Nenoriu populiarumo, nenoriu galios pozicijų. Noriu, kad mano gyvenimas ir mano veiksmai kalbėtų, jog seku Jėzų Kristų. Šis troškimas toks stiprus, kad jausčiausi privilegijuotas, jei už tai – už pastangas padėti stokojantiems, vargšams, krikščionims Pakistane – Jėzus panorėtų priimti mano gyvenimo auką. Noriu gyventi dėl Kristaus ir dėl jo mirti. Nejaučiu jokios baimės šioje šalyje. Daug kartų ekstremistai troško mane nužudyti, įkalinti; man grasino, persekiojo ir terorizavo mano šeimą. Aš sakau, kad kol būsiu gyvas, iki paskutinio atodūsio, tęsiu tarnauti Jėzui ir šitai vargšei, kenčiančiai žmonijai, stokojantiems, krikščionims, vargšams. (...) Manau, kad stokojantys, vargšai, našlaičiai, kokios religijos bebūtų, turi būti pirmiausia gerbiami kaip žmogiškos būtybės. Manau, kad tie asmenys yra dalis mano kūno Kristuje, kad yra Kristaus kūno persekiojama ir kenčianti dalis. Jei mes iki galo įvykdysime šią misiją, nusipelnysime vietos prie Kristaus kojų ir aš galėsiu į Jį žiūrėti nejausdamas gėdos“. (rk)