Samir Khalil Samir. Arabų pasaulio pavasaris

Tarptautinei bendruomenei protestuojant prieš Libijos režimo nusikaltimus prieš civilius, jėzuitas islamologas Samir Khalil Samir komentare žinių agentūrai „Asianews“ rašo, jog iš protestų bangos, nusiritusios per valstybes šiaurės Afrikoje ir arabų pusiasalyje, gali išsiskleisti tikras arabų pasaulio pavasaris.

Pasak jo, į akis pirmiausia krenta, jog tai yra jaunimo revoliucija. Manifestuoja, kontaktuoja, skleidžia žinias žmonės, kuriems mažiau nei 30 metų. Regiono valstybių populiacijos vidutinis amžius yra apie 30 metų. Pirmiausia šie jaunuoliai nori darbo. Prie šio troškimo prisideda kitos vertybės: demokratija, laisvė, lygybė, teisingumas. Žinoma, tai viso pasaulio jaunimo troškimai, bet šioje konkrečioje situacijoje būtent jie tapo pasikeitimų varikliu.

Kitas revoliucijos požymis yra tas, kad tarp jaunimo mažai dėmesio tarptautiniams konfliktams. Protestų judėjimai negimė protestuojant prieš Ameriką, Izraelį, už palestiniečius, už Jeruzalės išlaisvinimą ir panašiai. Jaunimui rūpi konkrečios šalies socialinės ir nacionalinės problemos, o ne kairė ar dešinė ideologija, ne pasaulį turintis užkariauti islamas.

Revoliucija, pasak t. Samir, pasižymėjo solidarumu ir nefanatizmu. Taip, jaunuoliai nori religijos, tačiau nestoja į kraštutinę opoziciją prieš kitos religijos išpažinėjus. Priešingai, yra jaučiamas vienybės ir taikos troškimas, gal kiek idealistinis, bet tikras. Egipte krikščionys ir musulmonai buvo vienas šalia kito.

Be to, buvo galima stebėti regionui nelabai įprastų gestų: Egipte moterys kaip sūnus bučiavo į minią atsisakiusius šaudyti karius, mažiausiai penki Libijos ambasadoriai, kiti politikai atsistatydino protestuodami prieš prievartą. Tarp manifestantų yra islamistinių judėjimų atstovų, bet ir jie stovi ne bloku, o yra įsimaišę į minią tarp visų. Tai taip pat naujovė. Tai judėjimas, kuris sako „ne“ diktatūrai ir reikia tikėtis, kad nebus nuviltas.

Taip pat galima konstatuoti, kad manifestantų intencijos buvo taikios. Jie troško taikaus pasikeitimo, o ne prievartos. Minios nebuvo valdomos stiprios ir prievartingos neapykantos.

Tačiau, pridūrė jėzuitas, stebina ir nerimą kelia lyderių nebuvimas, galbūt būtent todėl, kad jaunuoliai nemanifestuoja dėl ideologinių ar fundamentalistinių motyvų, nenori būti jų manipuliuojami. Tačiau yra rizika, kad ateityje judėjimas gali būti pajungtas lyderiams, kurie neverti judėjimo lūkesčių.

Galiausiai t. Samir rašo, jog visi šie įvykiai turi priversti vakarų pasaulio vyriausybes padaryti sąžinės patikrą. Stebina jų prisipažinimai, kad įvykių eiga joms netikėta ir nelaukta. Bet kaip tai įmanoma, Europai turint tiek kontaktų su regiono šalimis? Iš kur toks nejautrumas ir aklumas? Galbūt todėl, kad rūpėjo tik nuosavos investicijos?

Vakarų pasaulis palaikė regiono diktatoriškus režimus, vienokiu ar kitokiu būdu buvo jų rėmėjai. Prancūzija bendradarbiavo su Tunisu, JAV su Egiptu, Italija su Libija. Tačiau reikia kitokios paramos, kitokios pagalbos – nesikišant iš šono, tačiau ištiesiant pagalbos ranką sprendžiant problemas. (rk)