Popiežiaus bendroji audiencija. Bažnyčios mokytojai: Robertas Belarminas
Trečiadienio rytą bendrojoje audiencijoje susitikęs su keliais tūkstančiais maldininkų,
jiems sakytoje kalboje popiežius Benediktas XVI tęsė katechezę apie Bažnyčios mokytojus
ir šį kartą pristatė šv. Robertą Belarminą.
Šventasis Tėvas pirmiausia pažymėjo,
jog Robertas Belarminas, kuriam skirta šio trečiadienio katechezė, mus nukelia į skausmingus
Vakarų schizmos laikus, kuomet dėl gilios politinės ir religinės krizės, ištisos tautos
atsiskyrė nuo Apaštalų Sosto.
Robertas Belarminas gimė 1542 m. Motepulciano
mieste, centrinės Italijos Toskanos regione, ir buvo, iš motinos pusės, popiežiaus
Marcelijaus II sūnėnas. Gavęs labai gerą humanistinį išsilavinimą 1560 m. jis įstojo
į Jėzaus draugiją. Filosofiją ir teologiją studijavo Romos Kolegijoje, Paduvos ir
Liuveno universitetuose. 1570 m. priėmęs kunigo šventimus, keletą metų dėstė Liuvene.
Pakviestas į Romą, 1576-1586 m. vadovavo apologetikos katedrai Romos Kolegijoje. Šiuo
laikotarpiu paskaitoms rengtos medžiagos pagrindu vėliau jis paskelbė vieną garsiausių
savo kūrinių – „Kontroversijas“. Buvo ką tik pasibaigęs Tridento Susirinkimas. Bažnyčia
reformavosi ir stengėsi sutvirtinti savo tapatybę. Šiame kontekste darbavosi ir Robertas
Belarminas. 1588 m. jis buvo paskirtas Romos Kolegijoje studijavusių jėzuitų dvasios
tėvu. Šiuo laikotarpiu jam teko susipažinti ir su būsimu šventuoju Aloyzu Gonzaga.
Vėliau Robertui Belarminui patikėtas ir vadovavimas Romos Kolegijai. Popiežius Klemensas
VIII jį taip pat paskyrė savo teologu, 1599 m. – kardinolu, o 1602 m. – pietų Italijos
Capua vyskupijos ordinaru. Tų metų balandžio 21 d. jis buvo konsekruotas vyskupu.
Po trejų metų vadovavimo vyskupijai, vėl atšauktas į Romą ir paskirtas Šventosios
Oficijos ir kitų Romos Kurijos žinybų nariu. Taip pat buvo siunčiamas su diplomatinėmis
misijomis į Venecijos Respubliką ir Angliją. Senatvėje taip pat nemažai laiko skyrė
kūrybai, parašė keletą krikščioniško dvasingumo vadovų, kurie ir šiandien naudojami
dvasinėms pratyboms. Kardinolas Robertas Belarminas mirė 1621 m.; popiežius Pijus
XI 1923 m. jį paskelbė palaimintuoju, 1930 m. – šventuoju ir 1931 m. – Bažnyčios mokytoju.
Šv.
Roberto Belarmino vaidmuo Bažnyčios gyvenime šešioliktojo amžiaus paskutiniais dešimtmečiais
ir septynioliktojo pradžioje buvo nepaprastai svarbus. Jo pagrindinis kūrinys – „Kontroversijos“
– buvo ir tebėra vienas svarbiausių katalikiškosios ekleziologijos traktatų, ypač
kiek tai liečia mokymą apie Apreiškimą, Bažnyčios prigimtį, sakramentus ir teologinę
antropologiją. Tačiau kartu, - pabrėžė popiežius, - svarbi šv. Roberto Belarmino palikimo
dalis yra jo požiūris į savo darbą. Jo vykdomos vienuoliškos, kunigiškos ir vyskupiškos
pareigos, užimami atsakingi postai, jam nė kiek netrukdė siekti asmeninio šventumo.
Jis buvo uolus sielų ganytojas ir aistringas pamokslininkas. Jo sukurti komentarai,
pamokslai ir katechezės pasižymi šv. Ignaco mokyklai būdingu aiškumu. Visas dėmesys
ir visos pastangos sutelktos į Viešpatį Jėzų, kurį turime pažinti, mylėti ir juo sekti.
Baigdamas
katechezę popiežius pacitavo vieno šv. Roberto Belarmino kūrinio („De ascensione mentis
in Deum“ – „Apie proto pakilimą iki Dievo“) ištrauką: „Išmintingas žmogus neturi nei
ieškoti nei vengti nei laimingų nei nelaimingų nutikimų, nei turto nei skurdo, nei
sveikatos nei ligos, nei šlovės nei pažeminimų, nei gyvenimo nei mirties. Geri ir
siektini yra tie dalykai, kurie šlovina Dievą ir žada žmogui amžina laimę; blogi ir
smerktini – kurie tam trukdo“. Šitie žodžiai, - sakė popiežius, - nepraranda aktualumo;
ir reikia šiandien reikia juos imti į širdį, kad padėtų mums keliauti per pasaulį.
(jm)