Protestų banga pasiekė Libiją. Krikščioniškos bendruomenės jaučiasi gana saugiai

2010 metų gruodį Tunise kilusi pokyčių banga, praslinkusi pro kelias kitas šalis, šiuo metu su visa jėga atsimušė į beveik keturių dešimčių metų Libijos diktatoriaus Muammar Quaddafi režimą. Didelį gaisrą įžiebė, rodos, maža kibirkštis. Praėjusių metų gruodžio 17 dieną neturtingame Tuniso Sidi Bouzid mieste paprastas gatvės prekeivis Mohamed Bouazizi iš desperacijos padegė save prie vyriausybinio pastato po to, kai policininkė trenkė jam per veidą ir atėmė prekes. Žinia apie kilusį spontanišką liaudies protestą pasklido ir sužadino grandinines reakcijas visame Tunise. Bouazizi nuo žaizdų mirė šių metų sausio 4 dieną. Sausio 14-ąją 23 metus Tunisą kieta ranka valdęs diktatorius Zine Ali buvo priverstas palikti šalį. Praėjo mažiau nei mėnuo ir panašiai turėjo pasielgti Egipto prezidentas Hosni Mubarak, po 30 metų valdžios, viena iš galingiausių regiono figūrų. Protestuojantys žmonės išėjo į gatves ir kitose šiaurės Afrikos bei Arabų pusiasalio šalyse, valdomose diktatoriškų režimų. Kai kur, pavyzdžiui Alžyre, protestai buvo greitai užgniaužti, kitur, kaip antai Bahreine, dar nežinia ko laukti. Dar kitos vyriausybės pačios skuba pareikšti, kad imsis reformų.

Tarptautinės bendruomenės dėmesys šiuo metu nukreiptas į Libiją, kurią nuo 1969 metų valdo Muammar Quaddafi režimas. Ši šalis, kaip ir Egiptas, svarbi visai regiono geopolitikai. Ji viena iš didžiausių Afrikos kontinente naftos išgavėjų. Dviejuose didžiuosiuose šalies miestuose, Bengazyje ir sostinėje Tripolyje, vyksta susirėmimai tarp žmonių ir režimo. Pranešama, jog žuvo mažiausiai keli šimtai žmonių, jog kareiviai ar snaiperiai nuo stogų nesirinkdami šaudo gatvėje į žmones. Tačiau taip pat kalbama, jog kiti kareiviai pereina į minios pusę ir kovoja prieš buvusius bendražygius. Yra liudijimų, jog režimas norėdamas save apginti parsikvietė skrupulų neturinčių samdinių karių. Tai, deja, Afrikos kontinente nėra jokia naujovė. Tačiau protestuojantys žmonės nežada trauktis.

Sunku spėlioti kuo protestų banga baigsis. Vieni tikisi kažko panašaus į „Prahos pavasarį“, bent kai kurių valstybių demokratizavimo ir atvirumo. Kiti baiminasi, kad diktatoriškus režimus pakeis kiti, tik dar su islamistiniu atspalviu. Dar kiti nori išvengti nevaldomos anarchijos.

Italų dienraštis „Il Messaggero“ kalbino t. Samir Khalil Samir, egiptiečių kilmės jėzuitą islamologą, arabų pasaulio religinių ir socialinių realijų komentatorių. Pasak jo, Libijoje revoliucijos poreikis buvo labiausiai jaučiamas. Nors visas regionas valdomas kietos rankos režimų, Libijos diktatorius Muammar Quaddafi išsiskiria iš jų visų. Kelias dešimtis metų sprendė viską ir apie viską, apie gyvenimą ir mirtį. Net ir kitos arabų šalys vengė didelės draugystės su juo. Pasak t. Samir, protestai Libijoje gali, priešingai nei Egipte, nukrypti ir prieš krikščionis. Jei Egipte į gatves išėję jaunuoliai buvo tiek musulmonai, tiek krikščionys, kurie jautėsi tos pačios piliečiais, tai Libijoje krikščionis yra svetimšalio sinonimas, neretai su neigiamu, priešišku atspalviu.

Laimei, katalikiškos žinių agentūros MISNA ir FIDES surinko kelių krikščioniškų Libijos bendruomenių atstovų liudijimus, kurie, bent jau šiandien, t. Samir nuogąstavimų nepatvirtina.

Vyskupas Innocenzo Martinelli, Tripolio apaštališkasis vikaras, žinių agentūrai MISNA antradienį sakė, kad jo rezidencijos kvartale palyginti ramu ir kad jis ryte galėjo nuvykti į kitą kvartalą aukoti šv. Mišių. Jis perspėjo, kad tūkstančiai žinučių įvairiais būdais iškeliaujančių iš Libijos ne visada yra tikslios ir patikimos, neretai apremtos gandais ir nuogirdomis. Antai, buvo kalbėta, kad sugriauta Tripolio katalikų katedra, nors tai netiesa. Anot vyskupo, su vietos katalikų bendruomene, kurią daugiausia sudaro atvykėliai iš kitų Afrikos valstybių ir Azijos, visas pastarąsias dienas meldžiasi už taiką šalyje. Jo žiniomis, tarp kelių moterų kongregacijų, kurios darbuojasi Libijoje, nėra nukentėjusių.

Bengazyje ligoninėje su kitomis savo bendruomenės narėmis ligoninėje besidarbuojanti Nekaltojo Prasidėjimo Meilės seserų kongregacijos misionierė s. Elžbieta žinių agentūrai MISNA sakė, jog jaučiasi ramiai ir toliau tęsia savo darbą, nors tiesa, kad šiuo metu neaišku, kas kontroliuoja miestą. Žmonės atsargūs, parduotuvės dienos metu atidarytos, tačiau gatvės anksti ištuštėja.

Penkios El Marj mieste, apie 100 kilometrų į rytus nuo Bengazio ligoninėje dirbančios Marijos misionierių seserys agentūrai FIDES taip pat patvirtino, kad jaučiasi saugios. Praleidusios Libijoje jau daug metų, yra gerbiamos vietinėje bendruomenėje ir šiomis dienomis jaučia aiškią globą. (rk)