Dariusz Kowalczyk SJ, Vatikano II Susirinkimo mokymas trumpai

1. Kas paskatino sušaukti Vatikano II Susirinkimą?

Ar reikia Vatikano III Susirinkimo? Kas žino? Kai Angelo Roncalli buvo išrinktas Pijaus XII įpėdiniu daugelis stebėtojų manė, kad tai bus „pereinamasis“ pontifikatas. Roncalli tuo metu buvo jau septyniasdešimt septynerių metų. Tačiau po kelių mėnesių jis ėmėsi iniciatyvos sušaukti susirinkimą, kuris pakeitė Bažnyčią. Daugelis Kurijos prelatų buvo įsitikinę, kad sumanymas skelbti susirinkimą nebuvo pats geriausias. Bažnyčioje buvo paplitęs įsitikinimas, kad po Vatikano I Susirinkimo, 1870 m. paskelbusio popiežiaus neklaidingumo dogmą, pats popiežius turėjo spręsti visus iškylančius klausimus.

Jonas XXIII taip nemanė ir gana greit įveikė nepritarimą. Kuo gi rėmėsi jo ryžtas imtis tokio didžiulio darbo kaip visuotinio susirinkimo sušaukimas? Jis pats yra pasakęs: „Kiek tai liečia mano kuklų asmenį, nemėgstu kalbėti apie ypatingus įkvėpimus. Tenkinuosi teisinga doktrina, kuri moko, jog viskas yra iš Dievo. Tą patį manau ir apie sumanymą sušaukti susirinkimą“. Toji, kuri visą Bažnyčią veda į visos tiesos pažinimą, tai yra Šventoji Dvasia, įkvėpė Joną XXIII sušaukti susirinkimą, kuris, kaip vėliau pasakė Jonas Paulius II, „tapo lemtingos reikšmės įvykiu dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istorijoje“.

Laikui bėgant susirinkimo dokumentai neprarado aktualumo. Juos vis dar reikia įgyvendinti. Tačiau visų pirma reikia atrasti, kad tai Šventoji Dvasia įkvėpė susirinkimą ir jam vadovavo. Josephas Ratzingeris yra pastebėjęs, kad tikrajam Susirinkimui, dar vykstant jo posėdžiams ir dar labiau vėliau, ėmė priešintis tariamoji „Susirinkimo dvasia“, kuri iš tiesų yra tikrosios susirinkimo dvasios priešingybė. Viena tos „anti-dvasios“ skelbiamų dogmų teigia, jog visa kas yra (arba atrodo) nauja – visada geriau už tai kas dabar yra ir kas buvo. Tad šiuose svarstymuose bandysime iš dabartinio meto perspektyvos atskirti tikrąją susirinkimo dvasią nuo tos anti-dvasios, kuri pasireiškė jau anuomet ir kuri neišnykusi ir šiandien.

2. „Ecclesia semper reformanda“

Popiežiui Jonui XXIII sušaukus Vatikano II Susirinkimą ir pradėjus tą garsųjį tikėjimo atnaujinimą, tarp Susirinkimo tėvų, - kaip pastebėjo Josephas Ratzingeris, - ėmė bręsti noras bandyti kažką visiškai nauja, nesilaikyti nustatytų scholastinių schemų, imtis naujos laivės rizikos. Buvo tikimasi ir trokštama atnaujinti Bažnyčią, reformuoti ją pagal lotynišką dėsnį „Ecclesia semper reformanda“, tai yra Bažnyčia visada turi būti reformuojama.

Bet ką gi reiškia Bažnyčios reforma? Tėvas Yves Congar 1950 metais paskelbė savo garsųjį tekstą: „Tikra ir netikra Bažnyčios reforma“. Vadinasi, ne visos reformos duoda gerus vaisius. Ne kiekvienas pasikeitimas (ar naujovė) išeina Bažnyčiai į gera. Vatikano II Susirinkimo atidarymo kalboje Jonas XXIII priminė, jog „viena yra senosios doktrinos, depositum fidei esmė, o kita – į kokią formuluotę ji įvilkta“. Popiežiaus žodžiai primena Evangelijos pasakojimą apie „šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“ (Mt 13,52).

Kiekvienas tikras Bažnyčios atsinaujinimas reikalauja pusiausvyros tarp to, ką galima ir reikia keisti ir to, kas nekintama, tarp naujų dalykų ir tų, kuriuos reikia išsaugoti ir tęsti. Congaras savajame tekste apie Bažnyčios atnaujinimą, peržiūrėtame ir pakartotinai iškleistame 1968 m., rašė: „reikia, kad Susirinkimu pradėtas atsinaujinimas [...] siektų visiško evangelinio radikalumo ir kad Bažnyčia sukurtų tokius gyvenimo ir skelbimo modelius, kurių dėka ji be jokių apribojimų galėtų atsidėti evangelinei tarnystei pasaulio labui“.

Tad reformos esmė – ir taip ją suprato Susirinkimo tėvai – glūdi tikėjimo radikalume tarnaujant besikeičiančiam pasauliui. Deja, kai kuriuose Bažnyčios sluoksniuose reforma buvo neteisingai suprasta, buvo apsiribota tik kai kurių dalykų supaprastinimu ir adaptavimu. Josephas Ratzinegris tai pavadino „tikėjimo atskiedimu“. Tad jei grįžtame į Vatikano II Susirinkimo pradžią ir bandome suprasti ko siekta juo pradėta reforma, matome, jog tikslas nebuvo padaryti katalikybę patogesnę ir lengvesnę, bet pagilti tikėjimą.

3. Liturgijos reforma („Sacrosanctum Concilium“)

Pirmasis Vatikano II Susirinkimo vaisius buvo konstitucija apie šventąją liturgiją. Dokumento pradžioje tvirtinama, jog Bažnyčia vienodai pripažįsta visus teisėtai naudojamus ritus, tačiau trokšta, laikydamasi sveikos tradicijos dvasios juos peržiūrėti ir suteikti jiems naujų jėgų. Troškimas suteikti „naujų jėgų“ liturgijai nereiškia atsisakymo tos praeities, kuria gyveno ištisos tikinčiųjų kartos. Tai kas nauja irgi privalo būti suaugę su tradicija.

Galima sakyti, kad liturginė konstitucija buvo fundamentaliai svarbi visam Susirinkimo pradėtam atsinaujinimui. Iš tiesų, dauguma tikinčiųjų Susirinkimo reformą supranta visų pirma kaip liturgijos reformą. Neatsitiktinai ir dauguma naujų katalikiškųjų judėjimų prasidėjo nuo gilaus atnaujintos liturgijos išgyvenimo. Antra vertus, dėl liturgijos reformos dar ir šiandien yra nemažai nesusipratimų ir nesantaikos.

Vienam kraštutinumui atstovauja tie, kas visiškai nepripažįsta Susirinkimo liturginės reformos ir joje mato pagrindinę Bažnyčios krizės priežastį; kitam – norintieji atmesti visų ankstesnių amžių liturgiją iki Vatikano II Susirinkimo. Tarp šių dviejų kraštutinumų labai svarbi Josepho Ratzingerio nuomonė. Viena vertus, jis yra liturginio judėjimo, gyvavusio iki Vatikano II Susirinkimo, gerbėjas, antra vertus, jis nesutinka, kad liturgija būtų suprantama kaip mechanizmas, kurį galima išardyti ir kaip nori vėl iš naujo sudėti.

Popiežius Benediktas nenori grįžti prie Tridento, kaip kartais tvirtina jo kritikai, bet stengiasi įtikinti, kad liturginės reformos esmė nėra praeities niekinimas ar nauji žmonių išradimai, bet vidinės sakralumo pajautos žadinimas. Ir žodžiai jo „reformos reforma“ kaip tik ir liudija apie tokio pabudimo būtinumą.

4. Liturgija tarp dviejų kraštutinumų

Susirinkimo konstitucijoje apie liturgiją nustatytos bendrosios liturgijos tvarkymo normos, kurių pirmoji skelbia: „liturgijos tvarkymas priklauso tik Bažnyčios vadovybei [...], todėl niekam kitam, net kunigui, nevalia ko nors savo nuožiūra liturgijoje pridėti, atimti arba pakeisti“ (SC 22). Vadinasi, Susirinkimas, nors ir neatmesdamas tam tikro liturginio kūrybingumo, nemanė, kad liturgija yra žmogaus kūrinys. Tebegalioja Pijaus XI žodžiai, kad „liturgija nėra vieno ar kito žmogaus išradingumo rezultatas“.

Tikėjimo ir liturgijos santykį nusako senoji formulė „lex orandi – lex credendi“: liturginiam veiksmui būtinas liturgijoje dalyvaujančių žmonių tikėjimas ir teisinga tikėjimo samprata lemia teisingą maldos būdą. Kai Josephas Ratzingeris sako, kad reikia vengti „liturgijos darkymo asmeniniais išradimais“, kartu jis įžvelgia ir pavojų, jog improvizavimas liturgijos metu gali vesti ir prie klaidingo tikėjimo suvokimo. Tai ne nauja problema. Penktojo amžiaus pradžioje popiežius Inocentas I viename laiške skundėsi: „Kiekvienas mano galįs daryti kas jam patinka, o ne sekti tai kas paveldėta, ir tai tik piktina tikinčius žmones“. Ir šiandien yra manančiųjų, kad liturgija turi būti visiškai spontaniška ir ją reikia vis iš naujo išrasti. Tačiau tai netiesa. Kaip netiesa ir tai, jog viskas jau vieną kartą visiems laikams nustatyta. Reikalavimas kartoti tik tai kas griežtai nustatyta prieštarauja istorinei Bažnyčios dimensijai, prie kurios grįžo Vatikano II Susirinkimas.

Tikėkimės, kad Šventoji Dvasia, kuri veda į visos tiesos pažinimą, suteiks mums išminties eiti teisingu keliu, vengiant kraštutinumų, kurių vienas tvirtina, kad „viskas jau skurta“, o kitas – kad „viską reikia kurti iš naujo“.

5. Apreiškimas („Dei Verbum“)

Kas yra tas krikščionybei būdingiausias bruožas, kuriuo ji labiausiai skiriasi nuo kitų religijų? Į šį klausimą atsakome raktažodžiu „Apreiškimas“. Nenuostabu, kad daugelio įsitikinimu, pats svarbiausias Vatikano II Susirinkimo dokumentas yra konstitucija apie Dieviškąjį Apreiškimą „Dei Verbum“, kurią dabar pratęsia popiežiaus Benedikto XVI posinodinis Apaštališkasis paraginimas „Verbum Domini“. Iš tiesų, krikščionių tikėjimas nėra religija gimusi iš žmogaus pastangų pažinti Dievą. Krikščionių tikėjimas – tai atsakas į Dievo, kuris pats panoro apsireikšti žmogui, veikimą.

Susirinkimas skelbia: „Dėl savo gerumo ir išminties Dievas panorėjo apsireikšti [...] Dievas norėjo atskleisti save“. Vadinasi, Apreiškimas – tai ne vien Šventajame Rašte ir Tradicijoje sukauptos tikėjimo tiesos. Neįmanoma sudaryti tokio dogmų sąrašo, kuriame būtų sukauptas visas krikščionių tikėjimas. Apreiškimo šerdis yra susitikimas su Asmeniu, su Jėzumi Kristumi.

Tad ir kiekviena Bažnyčios reforma ar reforma Bažnyčioje turi prasidėti nuo susitikimo su gyvuoju Jėzumi, kuris pas mus atėjo ir vis iš naujo ateina. Šitas atradimas pažadino daugumą naujų katalikiškų judėjimų. Jonas Paulius II laiške „Novo millennio ineunte“, kuris yra tarsi šio popiežiaus testamentas, paliktas XXI amžiaus Bažnyčiai, tvirtina: „Mus išgelbės ne formulė, bet Asmuo ir tikrumas, kurį jis mums įkvepia: Aš esu su jumis! Tad kalbama ne apie „naujos programos” išradimą. Programa jau yra [...]. Jos šerdis galiausiai yra pats Kristus“.

Tad ir Susirinkimo pradėtas atsinaujinimas pirmiausia reiškia ieškojimą teisingo atsako į šitą „Aš esu su jumis!“. Tačiau, kaip vėlgi primena Susirinkimas, jei neskaitysime Šventojo Rašto, to atsako nesurasime. „Kas nėra susipažinęs su Šventuoju Raštu, tas ir Kristaus nepažįsta“.

6. Kas yra Bažnyčia? („Lumen gentium“)

Dažnai girdime kalbant: Bažnyčią ką nors padarė; Bažnyčią ko nors nepadarė; Bažnyčia turėtų ką nors daryti. Ką mes turime galvoje sakydami „Bažnyčia“? Ieškodami atsakymo į šį klausimą negalime neatsiversti Vatikano II Susirinkimo konstitucijos „Lumen gentium“.

Pagrindinė šiandienio kalbėjimo apie Bažnyčia bėda yra ta, kad kalbantieji dažnai ją pažįsta tik iš išorės. Tad jie ir kalba apie savo padrikus įspūdžius, o ne apie tą tikrovę, kurioje vyrai ir moterys sudaro vieną kūną, vadinamą Bažnyčia.

Susirinkimo metu dažnai skambėjo klausimas: Bažnyčia, kaip tu save suvoki? Atsakydama, Susirinkimo dokumentuose Bažnyčia save pristato kaip Dievo Tautą, Kristaus Kūną ir Šventosios Dvasios buveinę. Vadinasi, mes esme Bažnyčia ne dėl to, kad norime priklausyti tarptautinei organizacijai, turinčiai savo vadovą Romoje, bet dėl to, kad Šventoji Dvasia mus subūrė į bendruomenę, kurią palaiko trys svarbiausi dalykai: Dievo žodis, sakramentai ir artimo meilės darbai. Tad kas nori kalbėti apie Bažnyčią, negali nekreipti dėmesio į šituos bažnytinės savivokos elementus, net jei jis pats, būdamas netikintis, jų nepripažįsta.

Benediktas XVI savo naujausioje knygoje tvirtina, kad Bažnyčia nėra „interesų grupė“ ir kad jos veiklos tikslas nėra „sukurti produktą ir sėkmingai jį parduoti“. Bažnyčia siekia, „kad visoms tautoms ir kultūroms priklausančių laisvų žmonių bendruomenę sietų labai artimas ryšys su Dievu“.

Tad kai sakome „Bažnyčia“, neturime galvoti tik apie popiežių ir kunigus. Susirinkimas atgaivino įsitikinimą, jog visa Dievo tauta yra pašaukta pranašiškai, kunigiškai ir karališkai tarnystei, kad visi yra kviečiami į šventumą. Tad prieš sakydami ką nors apie Bažnyčią, pirmiausia paklauskime savęs pačių: Mūsų laikysena Bažnyčią daro geresnę ar blogesnę?

7. Bažnyčia – „piramidė“ ar bendruomenė?

Bažnyčia turi savo nekintamą pavidalą, kurį sąlygoja jos santykis su vienu triasmeniu Dievu. Tačiau kartu ji gyvena laike ir priklauso istorijai, o tai lemia jos kaitą. Tad gali būti įvairių Bažnyčios gyvenimo modelių. Ir net skirtingi modeliai gali vienas kitą papildyti. Pavyzdžiui, „piramidės“ modelis, vyravęs iki Vatikano II Susirinkimo, pabrėžia Bažnyčios hierarchinę struktūrą ir Romos Vyskupo vaidmenį. Susirinkimas šio požiūrio neatmetė, bet jį integravo į Bažnyčios kaip bendruomenės modelį. Konstitucija apie Bažnyčią tvirtina: „hierarchiškai sutvarkyta bendrija ir mistinis Kristaus Kūnas, regimas sambūris ir dvasinė bendruomenė [...] nelaikytina dviem atskirais dalykais, bet sudaro vieną sudėtinę tikrovę“ (n. 8).

Jonas Paulius II Apaštališkajame laiške „Novo millennio ineunte“, priminęs Vatikano II Susirinkimo direktyvas, skirtas bendrystei palaikyti, tvirtina: „Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla – tai didelis iššūkis, kylantis mums prasidedančiame tūkstantmetyje“ (n. 43).

Tokia bendrystės samprata - tai skirtingomis charizmomis apdovanotųjų vienybė bendram labui. Bažnyčioje, deja, netrūksta vienybę ardančio noro pirmauti ir karjerizmo. Susirinkimo tikslas buvo sustiprinti popiežių, vyskupus ir kunigus, ganytojus ir visą Dievo tautą, klerą ir vienuolius, bažnytines organizacijas ir judėjimus jungiančią vienybę. Be vienybės Bažnyčios balsas nebus girdimas dabartiniuose areopaguose. Pagaliau, kiekvienas Bažnyčios narys – tai ne religines paslaugas perkantis klientas, bet, kaip moko Susirinkimas, bendruomenės narys, kuris savo laikysena stiprina jos vienybę arba jai kenkia.

8. Bažnyčia šiuolaikiniame pasaulyje („Gaudium et spes“)

Diskusijos apie dabartinį Bažnyčios gyvenimą metu vienas kunigas pareiškė: „Mums visiškai pakaktų Evangelijos ir Gaudium et spes“. Netolimoje praeityje neretai tekdavo girdėti ir kitokia nuomonę: kad Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje yra pernelyg optimistiška ir netgi naivi.

Josephas Ratzingeris yra pasakęs, kad kartu su Gaudium et spes tekstu visada reikia turėti ir „Kristaus sekimą“ – mažąją knygytę, atspindinčią viduramžių vienuolių tradiciją. „Solidarumo su pasauliu“ dvasingumą visada turi lydėti „bėgimo iš pasaulio“ dvasingumas. Reikia surasti pusiausvyrą tarp rūpinimosi pasaulio reikalais ir amžinojo gyvenimo troškimo. „Tarp krikščioniui svarbiausių dalykų, - tvirtina Ratzingeris, - turi būti sugebėjimas atsispirti mus supančios kultūros tendencijoms, atsisakyti tam tikro posusirinkiminio euforinio solidarumo“.

Jei Gaudium et spes skaitome be išankstinių ideologinių nuostatų, matome, kad tai labai subalansuotas dokumentas. Susirinkimo pateikta žmogaus ir pasaulio gyvenimo analizė šiandien galbūt yra aktualesnė, negu buvo prieš 45 metus. Susirinkimo tėvai sako: „dabartinis pasaulis pasirodo esąs ir galingas, ir kartu silpnas, pajėgus veikti ir kilniai, ir niekšingai [...] žmogus įsisąmonina, jog jis pats privalo teisingai panaudoti savo sukeltas jėgas, kurios gali ir jį pavergti, ir jam tarnauti“ (n. 9). Apie čia paminėtas grėsmes neseniai labai dramatiškai išsitarė ir Benediktas XVI, sakydamas, kad „mūsų planetos ateičiai gresia pavojus“. Tokią diagnozę galima nustatyti tik labai giliai širdyje keliamais klausimais.

Ieškančiuosius atsakymų į šiuo klausimus, Susirinkimas kviečia skaityti laiko ženklus kartu su visais geros valios žmonėmis. Šitaip mes rasime tą patį atsakymą, kuris mums jau duotas Jėzuje Kristuje, nes jis yra „visos žmonių istorijos raktas, centras ir tikslas“ (n. 10).

9. Šeima

Konstitucija „Gaudium et spes“ aiškina kaip Susirinkimas „supranta Bažnyčios buvimą ir pastangas dabartiniame pasaulyje“ (n. 2). Aptarusi pagrindinius Bažnyčios ir visuomenės sąlyčio momentus, Konstitucija į pirmą vietą iškėlė šeimą, nes „asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės klestėjimu“ (n. 47).

Šiandien daug kalbama apie įvarius Bažnyčios krizės simptomus. Šiame kontekste dažniausiai nagrinėjama kunigų gyvenimo tema. Savaime suprantama, kad nuo ganytojų kokybės priklauso krikščioniškų bendruomenių gyvenimo kokybė. Tačiau tiesa ir tai, jog Bažnyčios krizę, įskaitant ir pašaukimų į kunigus stygių, labiausiai lemia katalikiškos šeimos krizė.

Susirinkimo metu pateikta šeimos silpnumo analizė šiandien galbūt aktualesnė negu prieš 45 metus. Šeimos institucijai – skaitome „Gaudium et spes“ – kenkia skyrybos, vadinamoji laisva meilė, egoizmas ir neleistinos praktikos prieš vaisingumą, o taip pat šeimos gyvenimą slegiančios sunkios ekonominės sąlygos (plg. n. 47). Jonas Paulius II laiške „Novo millennio ineunte“ rašo, jog „šiuo klausimu Bažnyčia negali pasiduoti tam tikros kultūros, net labai paplitusios ir kartais karingos, spaudimui“ (n. 47).

Susirinkimas ragina visus krikščionis rūpintis šeima „tiek savo gyvenimo pavyzdžiu, tiek bendra veikla su geros valios žmonėmis“ (n. 52). Šiandien Bažnyčiai labai reikia, kad vyrai ir moterys išmintingai atsilieptų į šį kvietimą. Šeima turėtų taip pat būti svarbiausias sąlyčio taškas ekumeniniame bendravime su kitais krikščionimis ir dialoge su kitomis religijomis.

10. Kultūra

„Žmogaus asmeniui būdinga tai, kad tik per kultūrą [...] jis pasiekia tikrą ir visišką žmogiškumą“. (GS). Remdamiesi šiuo konstitucijos „Gaudium et spes“ tvirtinimu, suprantame, kad ir Evangelija žmogų visada pasiekia per kultūrą. „Evangelizavimas – tai ir susitikimas su kiekvienos epochos kultūra“, - rašė Jonas Paulius II.

Be kultūros tikėjimas negalėtų būti įkūnytas, grėstų sekuliarizacija ir vilties politizavimas. Dėl to Susirinkimas pastebi, kad žmonių bendruomenės kultūrinės pažangos ugdymas, pagal Dievo planą, visuomet yra naudingas ir Bažnyčiai (plg. GS 44).

Tačiau ir kultūrai reikalinga tikėjimo patirtis. Be atvirumo tam kas dieviška kultūra tampa ezoterizmu arba vien materialinės naudos siekiančia pseudo kultūra. Suprasdama šias grėsmes „Gaudium et spes“ skelbia: „Geroji Kristaus naujiena be paliovos atnaujina puolusio žmogaus gyvenimą bei kultūrą [...]. Taip Bažnyčia yra paskata ir pagalba [...] kultūrėti žmogui bei visuomenei“ (GS 58).

Deja, tuoj pat po Susirinkimo, nelauktai staiga prasidėjo kultūros ir papročių revoliucija, vėliau pavadina 1968 metų revoliucija, kuri gerokai pakeitė bendrą kontekstą. Kai kurie tos bangos aspektai greit praėjo, tačiau kiti – visų pirma laisvas požiūris į lytiškumą – tapo pastoviais šiandien viešpataujančios mąstysenos elementais.

Nei anie pasikeitimai, nei paskutiniaisiais dešimtmečiais įvykusi kompiuterinė –informacinė revoliucija, nesumenkino Susirinkimo žinios apie tikėjimo ir kultūros sąsajas. Šiandien Bažnyčia turi būti dar labiau aktyvi kultūros sferoje ir kartu ieškoti sąjungininkų, kad galėtų sėkmingai atsispirti įvairioms antikultūros srovėms.

11. Politika

Kunigai neturėtų užsiminėti politika. Taip ar ne? Priklauso nuo konteksto. Kanonų teisės kodeksas sako, kad dvasininkai negali aktyviai dalyvauti politinių partijų ir profesinių sąjungų veikloje (287 kanonas). Tačiau jei politiką suprantame kaip rūpinimąsi bendru gėriu, tuomet, savaime supranta, ji negali būti svetima ir kunigams.

Kiekvienu atveju turi būti paisoma konstitucijos „Gaudium et spes“ skelbiamo principo: „Bažnyčia [...] jokiu būdu nesutampa su politine bendruomene ir nėra susijusi su jokia politine sistema“ (n. 76). Iš tiesų, Bažnyčios misija peržengia bet kokios politinės perspektyvos ribas.

Susirinkimo Konstitucija pabrėžia, jog „Politinė bendruomenė ir Bažnyčia savo srityse yra viena nuo kitos nepriklausomos ir savarankiškos“ (GS 76). Tačiau kartu pažymima, jog jos abi tarnauja tiems paties žmonėms. Pagaliau juk ir katalikai pasauliečiai gali būti įvairių politinių partijų nariai.

Šiandien rimtesnė problema yra ne kunigų politikavimas, bet krikščionių politikų stoka. Iš tiesų labai trūksta dorų ir gerai pasirengusių žmonių, kurie kaip krikščionys dalyvautų politikoje. Susirinkimas aiškiai moko, kad tiktieji pasauliečiai neturėtų šalintis politinės veiklos. Būtent jie kviečiami reikštis įvairiose politinėse struktūrose, būdami ištikimi savo tikėjimui.

Taip pat būtina – skaitome konstitucijoje „Gaudium et spes“ – „kad krikščionių veiksmai, kuriuos jie [...] atlieka savo vardu, kaip piliečiai, vadovaudamiesi krikščioniškąja sąžine, būtų aiškiai skiriami nuo tų, kuriuos jie drauge su savo ganytojais atlieka Bažnyčios vardu“ (n. 76). Tikėkimės, kad politinėse institucijose, taip pat ir Europos Sąjungoje, nepristigs žmonių, sugebančių vadovautis šita taisykle.

12. Bažnyčia ir žiniasklaida („Inter mirifica“)

Federico Fellini kitados yra pasakęs: kai atsirado kinas, Bažnyčia jį palaikė velnio kūriniu, o kai Bažnyčia pagaliau suvokė, kad kinas gali būti geras dalykas, jis jau buvo iš tiesų virtęs velnio kūriniu. Tačiau iš tikrųjų Susirinkimas šios klaidos nepadarė ir dekrete dėl visuomenės komunikavimo priemonių „Inter mirifica“ tvirtina: „Bažnyčia žino, kad teisingas naudojimasis šiomis priemonėmis teikia žmonijai daug naudos [...].Ji taip pat žino, kad žmonės gali panaudoti jas prieš dieviškojo Kūrėjo planą ir pakreipti savo pačių žalai“ (n. 2).

Susirinkimas pabrėžia sąžiningo masinio komunikavimo priemonių naudojimo būtinumą, ypač dviejose daugiausia kontroversijų keliančiose srityse. Pirmoji sritis – tai informacijos paieškos ir sklaida. Informacija turi ne tik sąžiningai atspindėti faktus, bet turi gerbti ir žmogaus orumą. Šiandien, kai norint patraukti žmonių dėmesį ieškoma sensacijų, verta prisiminti Vatikano II Susirinkimo žodžius, jog „ne kiekvienas žinojimas naudingas, «užtat meilė ugdo»” (n. 5). Žinoma, tai nereiškia, kad žiniasklaidos priemonės turėtų atsisakyti joms skirto socialinės kontrolės vaidmens.

Kitas opus klausimas „liečia santykius tarp vadinamųjų meno teisių ir moralės įstatymo normų“ (n. 6). Dekretas „Inter mirifica“ tvirtina, kad objektyvios moralinės tvarkos reikalavimai turėtų būti keliami aukščiau už visas žmogiškosios veiklos formas, įskaitant ir meną. Ne tiesa, kad meno kūrėjams turėtume būti „atlaidesni“.

Susirinkimas moko, kad norint sėkmingai spręsti ką tik paminėtus klausimus, reikia kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie naudotų naujas masinio komunikavimo priemones, laikydamiesi aukštų profesionalumo ir moralumo kriterijų.

13. Ekumenizmas („Unitatis redintegratio“)

Visi krikščionys sutinka, kad įvairių konfesijų susiskaldymas prieštarauja Kristaus valiai ir yra papiktinimas pasaulio akyse. Bet kaipgi atkurti prarastą vienybę? Vatikano II Susirinkimo sukeltas ekumeninis entuziazmas šiandien atrodo jau kiek atvėsęs, o Bažnyčių susipriešinimas ko gero dar labiau padidėjęs. Dažniausia jų priežastis – tai skirtingi požiūriai į moralinius klausimus, kuriuos kelia homoseksualumas, eutanazija, dirbtinis apvaisinimas ir kt.

Negalime siekti utopinio ekumenizmo, bet kartu negalime užmiršti ir Viešpaties maldos, „kad visi būtų viena“. Ekumenizmui tikrai nepadeda kurstymas iliuzijos, kad visos konfesijos vienodos ir kad kiekviena yra savaip teisi. Iš tiesų gi, tiesa yra tik viena – Jėzus Kristus. Dekrete apie ekumenizmą Susirinkimas aiškiai sako: „tik per vienintelę visuotinę ir katalikišką Kristaus Bažnyčią, kuri yra bendroji pagalba išganymui, galima pasiekti visą išganymo priemonių pilnatvę“ (n.3).

Tai nereiškia kad katalikas yra geresnis už nekataliką. Susirinkimas pastebi, kad nors Katalikų Bažnyčia yra apdovanota visomis malonės priemonėmis, „jos nariai negyvena tokiu įkarščiu, kokiu privalėtų“ (n.4). Ir gali taip atsitikti, kad turintysis mažiau priemonių gali būti arčiau Evangelijos už tą, kuris priemonių turi daugiau.

Čia dera prisiminti Susirinkimo skelbiamą svarbų ekumenizmo principą: juo tyriau tikintieji stengsis gyventi pagal Evangeliją, juo sėkmingiau ugdys krikščionių vienybę ir net gyvens ja (plg n.7). „Širdies atsivertimą [...], lydimą privačių ir viešų maldų už krikščionių vienybę, - skaitome dekrete „Unitatis redintegratio“, - reikia laikyti tarsi viso ekumeninio sąjūdžio siela“ (n. 8). Tad turime taip stengtis, tarsi viskas nuo mūsų priklausytų ir taip laukti rezultatų, tarsi viskas priklausytų tik nuo Dievo.

14. Dialogas su kitomis religijomis („Nostra Aetate“)

Ar visos religijos vienodos? Ar visos tikros? Atsakymas turi būti NE. Juk neįmanoma sveiku protu tvirtinti, kad teiginiai „Jėzus Kristus yra Dievas“ ir „Jėzus Kristus nėra Dievas“ vienas kitam lygūs ir abu savaip teisingi. Tad kuri religija tikra?

Vatikano II Susirinkimas moko, kad tikra religija yra ta, kurią „Dievas yra žmonių giminei nurodęs” ir mes tikime, „jog šis vienintelis tikrasis tikėjimas gyvuoja katalikiškoje ir apaštališkojoje Bažnyčioje“ (Dignitatis Humanae, 1). Tuo pat metu, deklaracijoje „Nostra aetate“ Susirinkimas tvirtina, jog „Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas kitose religijose tikra ir šventa“ ir kad jos „neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį“ (n. 2).

Dialogas čia suprantamas ne kaip tarp religijų esančių skirtumų šalinimas, bet kaip bendras tiesos ieškojimas ir veikla visų labui. Toks dialogas nereiškia, jog Katalikų Bažnyčia turėtų atsisakyti „skelbti Kristų, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas“ (n. 2).

„Nostra aetate“ kalba visų pirma apie santykius su islamu ir judaizmu. „Bažnyčia, - skaitome deklaracijoje, - su pagarba žvelgia į musulmonus, garbinančius vienatinį Dievą“. Tą patį šiandien kartoja ir Benediktas XVI, pažymėdamas, kad dialogas su islamu turi remtis bendra laisvės ir tiesos samprata (plg. „Pasaulio šviesa“, 9).

Kalbėdamas apie judaizmą, Susirinkimas primena, kad artimi ryšiai krikščionis „dvasiškai jungia su Abraomo palikuonimis” (n. 4). Griežtai smerkiamos visos antisemitizmo apraiškos. Vis dėlto, Vatikano II Susirinkimas nenori, kad dialogas su žydais ribotųsi tik Šoa tragedijos atminimu ir tvirtina, kad abipusė pagarba pasiekiama visų pirma „biblinėmis bei teologinėmis studijomis ir broliškais pokalbiais“ (n. 4). Tad jei religijų dialoge ir neįmanoma išvengti politinių implikacijų, jo centre visada turi būti Dievas.

15. Religijos laisvė („Dignitatis humanae“)

Neseniai organizacijos „Kirche in Not“ paskelbtoje ataskaitoje sakoma, kad 70% visų pasaulio žmonių gyvena šalyse, kuriose ribojama religijos laivė arba vyksta persekiojimai dėl tikėjimo. Pasak ataskaitos, paskutiniaisiais metais 75 iš 100 religinės netolerancijos aukų buvo krikščionys. Neretai, taip pat ir mūsų laikais, tikėjimo į Kristų kaina yra įkalinimas, kankinimai ar mirtis. Dažnai, - kaip pastebėjo Benediktas XVI lankydamasis Londone – tikėti, reiškia būti apšauktam nereikalingu, išjuoktam, tapti pasityčiojimų auka.

Tad verta iš naujo pasiskaityti Susirinkimo Tikėjimo laisvės deklaraciją, kurioje tvirtinama: „jog žmogiškasis asmuo turi tikėjimo laisvės teisę“ ir kad: „toji laisvė [...] teisinėje visuomenės santvarkoje turi būti pripažįstama“ (n. 2). Deja, ne visi politikai skuba ugdyti tikrąją religijos laivę, dažnai ribodamiesi tik pareiškimas.

Religijos laivėje reikia įžvelgti du aspektus: „laisvę nuo“ ir „laisvę dėl“. Susirinkimas reikalauja, kad „niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas“ pagal ją gyventi (n. 2). Naudojimasis religijos laive negali būti ribojamas vien privačiu gyvenimu, nes „pati visuomeninė žmogaus prigimtis reikalauja vidinius tikėjimo aktus išreikšti išoriškai [...], išpažinti savo tikėjimą bendruomeniniu būdu“ (n. 3).

Visuomenės gyvenimo mastu religijos laivė taip pat reiškia teisę mokyti tikėjimo, jį viešai išpažinti, turėti savo dvasininkus, palaikyti ryšius su religine vyresnybe ir kitose šalyse gyvenančiomis bendruomenėmis, statydintis kulto pastatus. Šiandien Bažnyčia turi reaguoti į daugelį situacijų, kur šios teisės pažeidžiamos.

16. Kunigai („Presbyterorum Ordinis“)

Neįmanomas Bažnyčios atsinaujinimas be kunigų atsinaujinimo. Tai ne klerikalizmo įkvėptas lozungas, bet tikra tiesa, suleidusi gilias šaknis į paties Viešpaties nustatytą Bažnyčios struktūrą. Susirinkimas primena, kad Kristus kai kuriuos savo mokinius paskyrė tarnauti, „idant jie tikinčiųjų bendruomenėje Šventimų šventąja galia pajėgtų atnašauti auką ir atleisti nuodėmes“ (n. 2).

Susirinkimas iškelia „kunigų luomo kilnumą“ (n. 1), tačiau kartu moko, jog kunigai patys savaime neatsiranda, bet jie yra paimti iš žmonių ir „gyvena su kitais žmonėmis kaip su savo broliais“ (n. 3). Tad kunigai turi suvokti savo pašaukimo didybę, tačiau negali pūstis, nes jie nieko neturi patys iš savęs, bet viską yra gavę. Reikia atsiminti šv. Augustino žodžius: „Jums esu vyskupas, su jumis esu krikščionis“.

Dekretas Presbyterorum Ordinis nurodo tris pagrindines kunigų užduotis: skelbti Dievo žodį, švęsti sakramentus ir vykdyti meilės tarnystę. Kunigas turi nuolatos prisiminti, kad jis visuomet „privalo skelbti ne savo išmintį [kaip kartais daro kai kurie teologai], o Dievo žodį“ (n. 4). Vis dėlto, tai nereiškia, kad turėtų būti kartojamos vis tos pačios formulės, bet reikia „pritaikyti amžinąją Evangelijos tiesą konkrečioms gyvenimo aplinkybėms“ (n. 4).

Susirinkimas pabrėžia ir vyskupų, kunigų bei diakonų, klero ir vienuolių bendrystės būtinumą. Tačiau tai neturi būti suprantama kaip dvasininkų solidarumas slepiant problemas, o ne jas analizuojant ir kuo greičiau sprendžiant. Susirinkimas čia kalba apie „bendrystės dvasingumą“, kurio dėka kunigai gali vienas kitam padėti, tuo pačiu tarnaudami ir visos Bažnyčios gerovei.

17. Vyskupai („Christus Dominus”)

„Be vyskupo nėra Bažnyčios“ – sušuko šv. Ignacas Antiochietis, gyvenęs antrojo amžiaus pradžioje. Vienas Vatikano II Susirinkimo vaisių buvo vyskupų, kurie „yra apaštalų įpėdiniai ir sielų ganytojai“(n. 2), vaidmens sustiprinimas.

Viena svarbiausių vyskupo užduočių yra Evangelijos skelbimas. Skelbimas neturi būti abstraktus, bet turi būti susietas su viskuo kas svarbiausia žmogaus gyvenime. Dekrete „Christus Dominus“ skaitome: „[vyskupai] teišdėsto, kaip, laikantis Bažnyčios mokymo, reikia labai branginti žmogaus asmenį, jo laisvę ir patį kūno gyvenimą, šeimą, jos vienybę ir pastovumą, vaikų gimdymą ir auklėjimą, pilietinę bendruomenę su jos įstatymais ir įvairiomis pareigomis, darbą ir poilsį, meną ir technikos išradimus“ (n. 12). Belieka tik palinkėti, kad visų vietinių Bažnyčių ganytojai turėtų drąsos aprėpti tokį platų akiratį.

Vykdydami savo misiją, vyskupai turi būti, - pabrėžia Susirinkimas, - „visiškai ir tobulai laisvi bei nepriklausomi nuo jokios pasaulietinės valdžios“ (n. 19). Antra vertus, tais atvejais kai siekiama visuomenės gerovės, vyskupai turėtų derinti savo veiklą su pasaulietine valdžia.

Kita svarbi vyskupų užduotis – tai darnių santykių su savo kunigija ugdymas. Kunigai vyskupams tebūnie tarsi sūnūs ir bičiuliai. Vyskupai visada teišklauso savo kunigus ir jais tepasitiki, nes „jie visi sudaro vieną kunigiją bei vieną šeimą, kurios tėvas yra vyskupas“ (n. 28).

Galiausiai Susirinkimas primena ir vyskupų tarpusavio bendradarbiavimo būtinumą. Viena tokio bendradarbiavimo formų yra Vyskupų konferencijos. Jos turi būti panašios ne į vyriausybes, bet į bičiulių, kartu vykdančių sielovados tarnystę susirinkimus.

18. Kunigų ugdymas („Optatam totius”)

Neįmanomas kunigų ugdymas jei nėra žmonių, kuriuos būtų galima ugdyti. Dėl to, Susirinkimo dekreto apie kunigų ugdymą pradžioje ir sakoma: „Pašaukimų į kunigystę puoselėjimas yra visos krikščionių bendruomenės pareiga“ (n. 2). Susirinkimas pabrėžia, kad „svarbiausias vaidmuo tenka šeimoms, kurios [...] yra tarsi pirmoji seminarija“ (n. 2). Pašaukimus į kunigus subrandina gyvos tikinčiųjų bendruomenės ir vargu ar būtų daugiau pašaukimų, jeigu – kaip šiandien kartai siūloma – būtų panaikintas celibatas.

Susirinkimas nurodo penkias kunigų ugdymo plotmes: dvasinę, intelektinę, sielovadinę, taip pat bendrą humanistinį ugdymą ir seminarijų vidaus tvarką. Ryšio su Viešpačiu gilinimą privalo lydėti žmogiškoji branda. Tvarkos reikia ne tik seminarijos vidaus gyvenimui, bet ji turi taip pat formuoti alumnų sugebėjimą pripažinti vyresniųjų autoritetą.

Intelektinis formavimas turi padėti būsimiems kunigams vadovautis Apreiškimo šviesa sprendžiant žemiškąsias problemas ir taikyti amžinąsias tiesas kintančioms šio pasaulio sąlygoms (plg. n.16). Kalbėdamas apie pastoracinį ugdymą, Susirinkimas nurodo du aspektus: sakramentinę pastoraciją – skirtą tikintiesiems ir „pagalbą klystantiesiems ir netikintiems“ (n. 19). Idant galėtų sėkmingai vykdyti šias pareigas, kunigai turi būti gerai išmokyti „skatinti ir palaikyti pasauliečių apaštalavimo veiklą“ (n. 20).

Dekreto pabaigoje pažymėta, jog ugdymas neturi ribotis tik studijų seminarijoje metais, bet turi būti tęsiamas ir po šventimų. Čia svarbus vaidmuo skirtas tikintiesiems pasauliečiams. Ne tik kunigai juos ugdo, bet ir jie turi ugdyti kunigus.

19. Vienuoliai („Perfectae caritatis”)

Vienuolijos Bažnyčiai būtinos. Susirinkimas pastebi, kad „nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, kurie stengėsi laisviau ir artimiau sekti Kristumi, vykdydami evangelinius patarimus“ (n. 1). Tikėkimės, kad tokių žmonių bus iki pat laikų pabaigos.

Vienuolių gyvenimo atnaujinimas, viena vertus, glūdi nuolatiniame grįžime prie vienuolijoms pradžią davusių įkvėpimų, antra vertus – jis reikalauja ir vienuolijų prisitaikymo prie kintančių laikų ir aplinkybių (plg. n. 2). Tačiau dekretas dėl Vienuolių gyvenimo atnaujinimo pabrėžia, kad „kad ir geriausias prisitaikymas prie gyvenamojo meto reikalavimų nepasieks savo tikslo, jei nebus gaivinamas dvasinio atsinaujinimo“ (n. 2).

Vienuolių skaistumas yra pats geriausias įrodymas, kad klysta skelbiantieji, jog „tobulas susilaikymas esąs neįmanomas arba kenkiąs žmogaus pažangai“ (n. 12). Tačiau tuo pat mestu Susirinkimas įspėja, kad kas ryžtasi skaisčiam gyvenimui, tas negali kliautis vien savo jėgomis, bet turi prašyti ir Dievo pagalbos. Vienuolių neturtas – tai tenkinimasis tik būtinomis bendruomenei parūpintomis materialinėmis gėrybėmis, tai dvasinis neturtas, o kartu ir „pavaldumas bendrajam darbo įstatymui“ (n. 13). Vienuolių klusnumas remiasi įsitikinimu, kad Dievas per vyresniuosius veikia vienuolio gyvenime. Šitaip, „vienuoliškasis klusnumas ne tik nemenkina žmogaus asmens orumo, bet, didindamas Dievo vaikų laisvę, net jį brandina“ (n. 14). Tačiau ir vyresnieji privalo vadovauti savo broliams „gerbdami jų žmogiškąjį asmenį ir padėdami jiems savanoriškai paklusti“ (n. 14).

Netrūksta manančiųjų, kad Susirinkimas, sutelkęs dėmesį į vyskupų vaidmenį, deramai nepermąstė vienuolių vaidmens Bažnyčioje. Tai, ko gero, palikta kitam susirinkimui.

20. Kas nėra pasauliečiai („Apostolicam actuositatem”)

Koks pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje? Teologas Yves Congar šaipydamasis sakė, kad jie turi eiti į bažnyčią, klausytis ir išsitraukti piniginę. Atmesdamas šitokį požiūrį, Vatikano II Susirinkimas drastiškai pakeitė pasauliečių vaidmens suvokimą ir pasauliečius rimtai įtraukė į apaštalavimo darbą. „Bažnyčia niekada neturi stokoti pasauliečių apaštalavimo“ (n. 1), - skaitome dekrete „Apostolicam actuositatem“.

Susirinkimas aiškiai sako, kad „pareigą ir teisę apaštalauti pasauliečiai įgyja iš paties ryšio su Kristumi“ (n. 3). Vadinasi tai ne kunigų pasauliečiams suteikta „malonė“. Deja, Susirinkimo atnaujinta pasauliečių misija Bažnyčioje ne visuomet teisingai suprantama. Būta atvejų kai pasauliečiai bandė užimti klero vietą Bažnyčios viduje, o ne vykdyti jiems skirtas pareigas pasaulyje.

Pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje neturi būti „klerikalizuojamas“, lygiai kaip ir kunigų atsinaujinimas neturi reikšti jų „pasaulietinimo“. Visų tikinčiųjų pašaukimai yra vienodai garbingi, tačiau tai nereiškia, kad turėtų būti tarpusavy painiojamos pareigos ir jų vykdymo sąlygos. Susirinkimas skelbia, jog „Pasauliečiams reikia imtis laikinosios tikrovės atnaujinimo kaip savo uždavinio ir [...] tiesiogiai darbuotis bei ryžtingai veikti“ (n. 7).

Vienas ko gero nepakankamai aiškiai Susirinkimo suformuluotų dalykų yra pats pasauliečio Bažnyčioje apibrėžimas. Konstitucijoje „Lumen gentium“ skaitome: „Pasauliečiais čia vadinami visi Kristaus tikintieji, išskyrus tuos, kurie yra gavę šventimus ir priklauso Bažnyčioje pripažintam vienuolių luomui“ (n. 31). Bet tai tik paaiškinimas, kad pasaulietis ne kunigas ir ne vienuolis, o ne atsakymas į klausimą „kas jis yra?“

21. Pasauliečių apaštalavimas („Apostolicam actuositatem”)

Katekizme skaitome: „Krikščionių pasauliečių iniciatyva yra ypač būtina, kai reikia surasti [...] būdus, kaip socialinį, politinį, ekonominį gyvenimą persmelkti krikščioniškojo tikėjimo dvasia“ (n. 899). Tą patį turėjo mintyje ir popiežius Pijus XII, sakydamas, kad „tikintieji pasauliečiai yra pirmose Bažnyčios gyvenimo gretose“.

Kartais sakoma, kad Susirinkimas pernelyg optimistiškai vertino pasaulį. Tačiau dekrete apie pasauliečius skaitome ir apie didžiąsias klaidas, grasinančias „sugriauti religijos, dorovės ir pačios visuomenės pamatus“ (n. 6). Būtent šitaip suvokiant dabartinį pasaulį formuluojamas pasauliečių pašaukimas stengtis visą regimą tikrovę atnaujinti pagal Evangeliją.

Dekretas „Apostolicam actuositatem“ nurodo du pasauliečių apaštalavimo aspektus: liudijimą asmeniniu gyvenimu ir pastangas „skelbti Kristų netikintiesiems, idant atvestų juos į tikėjimą, ir tikintiesiems, idant pamokytų“ (n. 6).

Susirinkimas taip pat kreipiasi į jaunimą, ragindamas būti apaštalais savo bendraamžiams (plg. n. 12). „Vaikai irgi gali savaip apaštalauti. Pagal savo išgales jie yra tikri gyvi Kristaus liudytojai savo draugams”, - skaitome dekrete.

Nepaprastai platūs pasauliečių apaštalavimo akiračiai atsiveria valstybinio ir tarptautinio gyvenimo srityse. „Katalikai, patyrę visuomenės reikaluose ir deramai susipažinę su [...] krikščioniškuoju mokymu, teneatsisako eiti viešųjų pareigų“ (n.14), - drąsina Susirinkimas.

Už pasauliečių apaštalavimo skatinimą atsakinga Bažnyčios hierarchija. Tačiau yra daugybė sričių kur apaštališkosios iniciatyvos turi imtis patys pasauliečiai. Pirmiausia tai bažnytinių judėjimų veikla, kuri, kaip sakė Jonas Paulius II, - yra „tikrasis Dvasios pavasaris“. Dėl to, ji turi būti kunigų remiama.

22. Katalikiškas ugdymas („Gravissimum educationis”)

Bažnyčios švietėjiška veikla nuo amžių yra labai plati ir daugiaformė. Susirinkimas suformulavo keletą švietimą liečiančių universalių principų. Visų pirma, deklaracijoje „Gravissimum educationis“ tvirtinama, kad „visi žmonės, kad ir kokia būtų jų rasė, padėtis ar amžius, dėl savo asmens orumo turi neliečiamą teisę į švietimą“ (n. 1).

Pirmieji ir pagrindiniai ugdytojai yra tėvai, tad ir pirmoji mokykla yra šeima. Visuomenė turi ginti ir remti tėvams priklausančią ugdymo teisę ir pareigą. Katalikai tėvai įvesdina savo vaikus į Bažnyčią ir yra pirmieji tikėjimo mokytojai. Tad galima tvirtinti, jog Bažnyčios gyvenimo kokybė labiausiai priklauso nuo katalikiškųjų šeimų būklės.

Susirinkimas aiškiai sako, jog „visi krikščionys [...] turi teisę į krikščioniškąjį auklėjimą“ (n. 2). Dėl to valstybė privalo „rūpintis taip skirstyti viešąsias švietimui skirtas lėšas, kad tėvai galėtų iš tikrųjų laisvai, vadovaudamiesi savo sąžine, pasirinkti savo vaikams mokyklas“ (n. 6). Vadinasi, valstybė, remdama katalikiškas mokyklas, nedaro jokios išskirtinės malonės Bažnyčiai, bet patenkina šeimų teisę pasirinkti norimą mokyklą savo vaikams.

Katalikiškas mokyklas gali lankyti ne tik katalikų, bet ir nekatalikų vaikai. Ir jose nevykdomas joks prozelitizmas. Susirinkimas skelbia, jog „Bažnyčiai taip pat nepaprastai brangios ir tos katalikiškos mokyklos, kurias, ypač naujai įkurtų katalikų Bažnyčių teritorijose, lanko ir auklėtiniai nekatalikai“ (n. 9).

Pažymėtina, kad Susirinkimas kreipiasi ir į jaunimą, ragina suprasti ugdytojo pareigų kilnumą ir „būti didžiadvasiškai pasirengusiems jų imtis, ypač tose šalyse, kur dėl mokytojų stokos jaunimo auklėjimui iškyla pavojus“.

23. Katalikiškos Rytų Bažnyčios („Orientalium Ecclesiarum”)

Daug amžių bandyta „lotyninti“ krikščioniškuosius Rytus. Susirinkimas ryžtingai pasipriešino tokiems ketinimams, aiškiai sakydamas, kad Rytų katalikai „gali ir turi laikytis savo teisėtų liturginių apeigų bei drausmės, ir pakeitimų čia nederėtų daryti, nebent dėl tikros ir organiškos jų raidos“ (n. 6). Dekretas dėl Rytų Bažnyčių pabrėžia, kad jos yra labai svarbus visuotinės Bažnyčios turtas.

Susirinkimas reiškia viltį, kad vienybę su Romos Vyskupu užmezgusios Rytų Bažnyčios skatins vienybę su visais krikščionimis ir ypač su gyvenančiais rytuose. Deja, neretai jų vaidmuo suprantamas visiškai priešingai – į katalikiškas Rytų Bažnyčias ortodoksų Bažnyčios kartais žiūri, ne kaip į ekumeniniam bendravimui padedančius tiltus, bet kaip į Trojos arklius.

Dekrete „Orientalium Ecclesiarum“ kalbama apie įvairias konkrečias bendradarbiavimo galimybes. Viena jų liečia Velykų šventę. Ten, kur tame pačiame regione ar toje pačioje valstybėje gyvena Rytų ir Vakarų apeigų katalikai, jie Velykas galėtų švęsti tą patį sekmadienį. Tai iš tiesų labai aktualus raginimas, nes lig šiol skirtingų apeigų besilaikantys krikščionys taip ir neįstengia susitarti tą pačią dieną švęsti Velykas.

Pernai Romoje vyko Artimųjų Rytų Bažnyčioms skirtas Vyskupų Sinodas, svarbus visiems Rytų tradicijos krikščionims. Tame regione gyvenantys krikščionys neturi visiškos religinės laisvės. „Šios erdvės praplėtimas, - sakė Benediktas XVI, - visoms religinėms bendruomenės suteiktų daugiau laisvės išpažinti savo tikėjimą ir pagal jį gyventi“. Reikia taip pat daryti viską kas įmanoma, kad būtų sustabdyta persekiojamų krikščionių emigracija iš Artimųjų Rytų.

24. Bažnyčios misijos („Ad gentes”)

Neteisingai suprantantieji Susirinkimo dvasią šiandien sako, kad norėdami su kitais susikalbėti, turime liautis juos evangelizavę. Evangelizavimas, suprantamas kaip katalikų tikėjimo skelbimas žodžiu ir pavyzdžiu, priešingas dialogui su kitomis religijomis ir konfesijomis, taip pat ir su netikinčiais. Sakoma, kad dialogas vienija, o evangelizavimas tik trukdo.

Susirinkimas šitaip nemoko. Dekrete dėl Bažnyčios misijų veiklos skaitome: „Bažnyčia savo prigimtimi yra misionieriška“ (n. 2), o tai reiškia, jog Bažnyčia turi stengtis Evangelijos žinią paskelbti visiems žmonėms. To reikalauja josios katalikiškumas ir ji tai daro paklusdama savo Įkūrėjo priesakui (plg. n.1): „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28,19). Tad dialogas čia turi būti suprantamas kaip evangelizavimo elementas, o ne jo priešingybė.

Susirinkimas moko, kad ir nekrikščionys gali būti išganyti, nes Dievas, tik jam vienam žinomais būdais, apdovanoja savo malonėmis taip pat ir tuo žmones, kurie ne dėl savo kaltės nėra girdėję Evangelijos. Tačiau tuo pat metu Susirinkimas tvirtina, kad „negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti“ (n. 7).

Praeityje ne visada buvo suprantama, kad Evangelijos skelbimas turi gerbti žmogaus laisvę. Dėl to Susirinkimas aiškiai sako: „Bažnyčia griežtai draudžia ką nors versti arba nederamai įkalbinėti bei vilioti priimti tikėjimą“, tačiau kartu ir „labai energingai pabrėžia, jog nė vienas žmogus neturi būti nuo tikėjimo atgrasomas neteisėtomis spaudimo priemonėmis“ (n. 13). Šitie žodžiai tinka pirmiausiai toms situacijoms, kur agresyvus laicizmas veikia su kone misionierišku ar tiksliau sakant „antimisionierišku“ įkarščiu.

25. Pabaiga („Novo millennio ineunte“)

Didžiojo Jubiliejaus pabaigoje Jonas Paulius II parašė laišką „Novo millennio ineunte“, kuris yra tarsi jo testamentas, sielovadinė programa XXI amžiui. Laiško pabaigoje jis rašo: „Kokie turtai glūdi Vatikano II Susirinkimo pateiktose gairėse! Štai kodėl rengiantis Didžiajam jubiliejui prašiau Bažnyčios pasitikrinti, kaip ji įgyvendino Susirinkimo nutarimus. Ar tai buvo atlikta?“ (n. 57). Šis klausimas lydėjo visas dvidešimt penkias šio mūsų pašnekesio dalis. Atsakydami konstatuojame, kad Vatikano II Susirinkimo mokymo įsisavinimo procesas dar nebaigtas.

Tiesą sako Jonas Paulius II tvirtindamas, kad Susirinkimo tekstai „nepraranda nei vertės, nei spindesio. Jie turi būti tinkamai skaitomi, plačiai žinomi ir įsidėmimi“ (n. 57). Mes vis dar labai paviršutiniškai su jais susipažinę. Benediktas XVI savo knygoje „Pasaulio šviesa“ pastebi, kad „Susirinkimo mokymą pasaulis pažįsta iš žiniasklaidos interpretacijų, o ne iš pačių dokumentų“.

Tad Jono Pauliaus II žodžius, kad Susirinkimas yra „patikimas kompasas prasidedančio naujo amžiaus kelyje“ (n. 57) turime taikyti patiems dokumentams, o ne paviršutiniškai suprantamai vadinamajai „Susirinkimo dvasiai“, kuri, iš tiesų yra „anti-dvasia“.

Ne visada suvokiame, kad vienas didžiųjų Susirinkimo vaisių yra Katalikų Bažnyčios Katekizmas. Jonas Paulius II norėjo, kad po liturgijos atnaujinimo ir naujo kanonų teisės kodifikavimo, Katekizmas įneštų lemtingą indėlį į Susirinkimo sumanytą ir pradėtą atsinaujinimo darbą. Tad skaitykime Susirinkimo dokumentus ir skaitykime Katekizmą, kad galėtume „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį“ (plg. 1 Pt 3,15).