Popiežiaus bendroji audiencija. Bažnyčios mokytojai: šv. Kryžiaus Jonas

Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos metu popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie šv. Kryžiaus Joną. Pirmiausia popiežius priminė, kad karmelitų ordino vienuolis šv. Kryžiaus Jonas buvo šv. Teresės Avilietės, irgi karmelitės, bendraamžis, bendradarbis ir bičiulis. Prieš porą savaičių pradėdamas Bažnyčios mokytojams skirtas katechezes, pirmojoje Benediktas XVI kalbėjo būtent apie šv. Teresę Avilietę.

Jonas gimė 1542 metais mažame Fontiveros miestelyje netoli Avilos. Šeima gyveno labai skurdžiai, nes jo tėvas, kilmingos giminės iš Toledo narys, buvo išvarytas iš namų dėl to, kad pasipriešinęs savo tėvų valiai vedė paprastą audėją, būsimojo šventojo motiną. Paauglystėje dirbdamas paprastus darbus Jonas sugebėjo kartu lankyti mokyklą ir gauti palyginti neblogą išsilavinimą. 1563 metais įstojo į karmelitų vienuolyną. Pastebėjusi jaunojo vienuolio gabumus, vienuolyno vyresnybė jį pasiuntė į garsųjį Salamankos universitetą. 1567 metais jam buvo suteikti kunigo šventimai. Ir kaip tik Primicijų dieną jis pirmą kartą susitiko su Terese Aviliete. Susitikimas abiem buvo lemtingai svarbus: Teresė pristatė jam karmelitų ordino reformos planą; Jonas susižavėjo vienuolijos atnaujinimo idėja ir karštai jai pritarė. Po keletą mėnesių trukusio intensyvaus darbo, 1568 metų pabaigoje buvo atidarytas pirmas naujos regulos – basųjų karmelitų vienuolynas. Pirmieji reformuotosios atšakos vienuoliai buvo Jonas ir kiti trys broliai. Gyvenant šioje bendruomenėje kiti broliai Joną pradėjo vadinti vardu, kuriuo jis įėjo į Bažnyčios istoriją - Kryžiaus Jonu. Tuo pačiu metu Teresė ėmė reformuoti ir moteriškąją karmeličių atšaką. 1572 metais ji pasikvietė Kryžiaus Joną būti savo vadovaujamo vienuolyno nuodėmklausiu.

Šventųjų Jono ir Teresės vykdoma reforma anaiptol nebuvo sklandi ir neapsiėjo be skausmingų įvykių, kurių bene pats rimčiausias nutiko 1577 metais. Senosios regulos karmelitai pagrobė ir įkalino Kryžiaus Joną. Po kelių mėnesių Jonas pabėgo iš kalėjimo. Nepaisant pradinio pasipriešinimo, nauja karmelitų atšaka greit plėtėsi, gausėjo narių, buvo atidaromi vis nauji vienuolynai. Kryžiaus Jonas buvo paskirtas vieno vienuolyno vadovu ir naujai įkurtos basųjų karmelitų provincijos vikaru. 1591 metais nuspręsta jį pasiųsti į Meksiką ten steigti basųjų karmelitų provincijos. Ruošdamasis misijai, Kryžiaus Jonas susirgo ir, nesulaukęs nė penkiasdešimties metų, mirė 1591-aisiais, naktį iš gruodžio 13-osios į 14-ąją. 1675 metais popiežius Klemensas X Kryžiaus Joną paskelbė palaimintuoju, 1726 metais popiežius Benediktas XIII – šventuoju, o popiežius Pijus XI 1926 metais jam suteikė Bažnyčios mokytojo vardą.

Šio vardo jis nusipelnė ir karmelitų ordino reforma ir savo kūryba. Jo raštai, ypač labiausiai žinomi kūriniai – „Kopimas į Karmelio kalną“, „Tamsioji naktis“, „Dvasinė giesmė“ ir „Gyvoji meilės liepsna“ – yra ne tik svarbūs krikščioniškosios dvasinės kūrybos pavyzdžiai, bet jie laikomi ir ispanų literatūros šedevrais.

„Dvasinėje giesmėje“ kalbama apie sielos apsivalymo kelią, apie progresyvų artėjimą prie Dievo, kol galiausiai siela pajunta, jog ji myli Dievą ta pačią meile, kuria ją Dievas myli. Panašus dvasinio tobulėjimo kelias, tik žymiai detaliau, aprašytas ir „Gyvojoje meilės liepsnoje“. Jonas čia naudoja liepsnos simbolį. Šventoji Dvasia tarsi ugnis sudegina visas apnašas ir grąžina sielai tyrumą. Kitame iš minėtų kūrinių krikščionio tobulėjimo kelias vaizduojamas kaip kopimas į kalną, o tikslą Kryžiaus Jonas vadina karmelitams brangiu Karmelio kalno viršūnės vardu. Galiausiai „Tamsioji naktis“ pristato, paties autoriaus žodžiai tariant, „pasyvųjį“ dvasinio tyrumo siekimo aspektą. Kryžiaus Jonas „pasyviu“ apsivalymu vadina paties Dievo veikimą, kuris nepriklauso nuo žmogaus, kurį žmogus priima kaip nepelnytą Dievo malonę.

Brangieji broliai ir seserys, - sakė popiežius katechezės pabaigoje, - o kuo gi šiais laikais mums svarbus šis didis mistikas, kalbantis apie krikščioniško tobulumo aukštumas? Norėdami atsakyti į šį klausimą, visų pirma turime atsiminti, kad Kryžiaus Jono gyvenimas nebuvo „mistinis skaidymas virš debesų“. Jo gyvenimas buvo sunkus, labai praktiškas ir konkretus. Jam teko susidurti ir nepritarimu savo idėjoms, su nesusipratimais, galiausiai su kalėjimu, kančia ir įžeidinėjimais. Tačiau kaip tik tuo sunkiausiu savo gyvenimo metu, būdamas kalėjime, jis sukūrė gražiausius savo kūrinius. Jei žmogus gyvena kupinas meilės, meilė jam suteikia sparnus pakilti virš visų sunkumų. (jm)