Šeštasis eilinis sekmadienis

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“.

„Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį.

„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.

„Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“. (Mt 5,20-22.27-28.33-34.37)

DIDESNIS TEISUMAS, Mons. Adolfas Grušas

Verta atkreipti dėmesį, kad šios dienos Evangelijos tekstas, kuriame Jėzus savo klausytojams kalba apie naują ir visiškai kitokį, nei įprasta, Įstatymo aiškinimą, neatsitiktinai yra pateikiamas po Kalno pamokslo – garsiųjų palaiminimų. Tai labai svarbu: pirmiausia – Evangelija, o paskui – įstatymas, pradžioje – Apreiškimas, o toliau – moralė. Norint laikytis įstatymų, reikia visų pirma priimti tai, iš ko tie įstatymai išplaukia.

Neatkreipdami į tai dėmesio, rizikuojame šiandien girdimą Evangelijos ištrauką suprasti tik kaip naują įstatymų rinkinį, kurių turėtume laikytis, bet kurie daugeliui atrodo pernelyg griežti, jei nepasakytume, absurdiški.

Evangelistas Matas nori mus įspėti: žmogiški įstatymai tegali būti tik atsakas į Dievo malonę.

Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje visuomet daro įspūdį Jėzaus palyginimas: Jei jūsų teisumas nebus didesnis už Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą, jūs neįeisite į dangaus karalystę. Savaime aišku, kad šiuo atveju Jėzus nekalba apie teisumą, išmatuojamą įpareigojančių įstatymų kiekiu, kurių žydų Įstatyme buvo virš šešių šimtų. Pridėti dar daugiau įstatymų būtų nebepakeliama!

„Didesniu teisumu“ Jėzus vadina ne įstatymų, kurių laikomės, skaičių, bet mūsų sugebėjimą atsiliepti Dievo įsakymams, paklusti Jo valiai. Šis „didesnis teisumas“ išreiškiamas mūsų tikėjimu.

Gaila, tačiau dažnai susidaro įspūdis, kad nemaža tikinčiųjų dalis ir toliau savo tikėjimą matuoja kiekybe, o ne kokybe. Toks teisumas iškreipia pačią Evangelijos esmę, nes renkamės patogesnį kelią, visiškai nesirūpindami suvokti, ko iš mūsų laukia Dievas, per Jėzų Kristų apreiškęs mums savo valią.

Ne kartą yra tekę girdėti, kaip žmonės tvirtina nejaučiantys reikalo atgailoti ir teisinasi: „Aš nieko nenužudžiau, nieko neapvogiau, prieš Dievą nekalbėjau. Neturiu ko išpažinti.“ Jiems kažkodėl atrodo, kad visa esmė – tik nedaryti sunkių nusikaltimų…

Atsakymą randame šio sekmadienio Dievo Žodžio skaitiniuose, kuriuose aiškiai kalbama apie būtinybę būti atviriems Dievo valiai, Jėzaus paskelbtajai Evangelijai.

Mes neprivalome teisintis, kad nieko nenužudėme. Pirmiausia turime klausti savęs, kiek gyvybės buvo mūsų elgesyje, mūsų žodžiuose, mūsų kasdieniniuose pasirinkimuose, kiek meilės padaugino ir išdalijo mūsų rankos. Žudyti įmanoma įvairiais būdais. Kai kurie žodžiai ir kai kuri tyla yra aštresni už išgaląstą kalaviją. Kai kurie atstumai žudo labiau, negu patrankų šūviai…

Negalime jaustis dori vien todėl, kad nieko neapvogėme. Krikščionis labiau turėtų teirautis savęs, kiek mokėjo duoti, kaip pajėgė įsijungti į tarpusavio santykius, kiek meilės parodė žmonėms, o gal, vietoje ją padauginęs ir parodęs, leido pasidengti savimeilės pelėsiais?

Negalime jausti kilniais vien dėl to, kad nepiktžodžiaujame Dievui. Kur kas svarbiau, kad mūsų gyvenimas ir žodžiai taptų garbės himnu Dievui ir Jo meilei. Egzistuoja ir tylūs piktžodžiavimai, neišsakomi viešai, kilę iš pykčio ir maitinami nusivylimų, nors iš tiesų tai tėra tik mūsų egoistiški troškimai, neatitikę Dievo valios.

Net keista, kad mes vis dar sugebame laikytis senojo teisumo, drauge vadindamiesi Naujosios Sandoros vaikais…