Laterano sutarčių pasirašymo 82-osios metinės

Vasario 11-ąją sukako 82 m. nuo Laterano sutarčių pasirašymo, kuriomis buvo užbaigtas konfliktas su Italijos karalyste, savo sostinę įkūrusioje iš popiežiaus, panaudojus karinę jėgą, atimtame Romos mieste. Buvo taip pat naujai apibrėžtas popiežiaus pasaulietinis suverenumas Vatikano Miesto Valstybės teritorijoje, o tuo pačiu ir sudarytas konkordatas, apibrėžiantis Italijos Katalikų Bažnyčios statusą ir santykius su valstybe.

Šventojo Sosto dienraštis „l‘Osservatore Romano” šiai sukakčiai skyrė straipsnį, lakoniška antrašte: „Vasario 11-oji“. Jame visų pirma pažymima, kad šiemetinis Laterano sutarčių sukakties minėjimas sutampa su visos Italijos mastu šiemet švenčiamomis valstybės įkūrimo 150-osiomis metinėmis, minint Italijos Karalystės paskelbimą 1861 m., kuriuo prasidėjo galutinis Italijos suvienijimo etapas, užbaigtas 1870 m. rugsėjo 20 d. kai italų kariuomenė paėmė popiežiaus sostinę – Romos miestą. Pasak Šventojo Sosto dienraščio, solidžiausias tuo metu kuriamos italų tautos vienybės pagrindas buvo katalikiška religinė ir kultūrinė jos tapatybė. Ir jei institucijų lygmenyje Italijos suvienijimas buvo nukreiptas prieš Bažnyčios valstybę, italų visuomenėje antagonizmo tarp pilietiškumo ir tikėjimo beveik nebuvo. Netgi priešingai, ta pati katalikiška tapatybė buvo ko gero pats stipriausiais visuomenę konsoliduojantis veiksnys.

Pasak Vatikano dienraščio komentaro, 1929 m. Laterano sutartys, panašiai kaip ir 1984 m. peržiūrėtas ir papildytas Šventojo Sosto ir Italijos Respublikos konkordatas, įtvirtino ir šiandien labai aktualų religijos laivės principą, suprantamą kaip individų, institucijų ir visuomenės teisė. Straipsnyje taip pat atkreipiamas dėmesys, jog religijos laivės, panašiai kaip ir kitų žmogaus teisių apsauga yra nuolatinis dinaminis procesas, atsiliepiant į visuomenės gyvenimo evoliuciją. Šia prasme, istorinių nesusipratimų sėkmingo pašalinimo tarp Italijos ir Šventojo Sosto patirtis gali būti naudinga visur pasaulyje. (jm)