Penktasis eilinis sekmadienis

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“. (Mt 5,13-18)

Praėjusį sekmadienį, kalbant apie Kalno pamokslą, neliko jokios abejonės, jog Kristaus atnešta Geroji naujiena yra skirta ne konkrečiai apibrėžtam siauram pasekėjų ratui, bet paliečia kiekvieną šios žemės gyventoją. Drauge žvelgiame į šalia Išganytojo susirinkusį mokinių būrelį, kuriam pats Viešpats sako, jog jie privalės garsiai skelbti tai, ką išgirs iš Jo lūpų. Jiems skirta išgirsti žinią, ją suprasti ir išgyventi savyje. Tik taip Evangelija gali rasti kelią į visų žmonių širdis.

Tikriausiai atsiras norinčių šio sekmadienio Evangelijos nurodymus peradresuoti vien tik apaštalams, vyskupams, kunigams… Tai nebūtų teisinga, nes, jei kalbame apie visus žmones, tai reiškia, kad tas glaudesnis Jėzų supantis ratas esame mes, krikščionys, jau nemaža laiko esantys tarsi arčiau Dievo.

Todėl ir Išganytojo žodžiai: Jūs - žemės druska… Jūs – pasaulio šviesa… - tai įpareigojimas visiems krikščionims. Priimdami šį vardą, prisiimame ir su juos susijusias pareigas. Be jokios abejonės, jų neįmanoma atlikti vien tik prisidengiant žodžiais, pareiškimais ar geromis intencijomis. Būti žemės druska ir pasaulio šviesa - reiškia konkrečius darbus.

Krikščionio darbai kyla iš meilės ir privalo būti meilės ženklu. Jie turi liudyti meilę, o ne tapti parama prestižui ir galybei. Kaip tik todėl žmonės netiki tikinčiaisiais, kurie mėgina tikėjimu pridengti savo verslo kombinacijas ar tvirtina, jog, skriausdami kitus žmones, tarnauja visos visuomenės pažangai. Šiais laikais jau niekam nebereikia skambių frazių. Vienintelis dalykas, kurio visi labai išsiilgę – tai nesuinteresuota meilė.

Nukrypimų, stengiantis vykdyti Išganytojo valią, Bažnyčios bendruomenėje kartais atsiranda ir dėl to, kad kai kurie tikintieji pradeda įsivaizduoti, jog Jėzaus žodžiai apie žemės druską ir pasaulio šviesą, juos išaukština, suteikia kažkokį pranašumą, jau savaime užtarnauja pagarbą. Nieko klaidingesnio neįmanoma įsivaizduoti.

Įpareigojimas būti Evangelijos skelbėjais visų pirma liepia gerai suvokti savo atsakomybę ir pirmiausia pasverti savo pačių trūkumus bei klaidas. Vietoje didžiavęsi dar nepadarytais darbais, verčiau turėtume pasinaudoti proga padaryti tikrai rimtą sąžinės sąskaitą.

Prisimindami Išganytojo Kalno pamokslą, galėtume klausti savęs:

Kiek mes prisidėjome, kad mūsų visuomenėje būtų daugiau tolerancijos, laisvės ir supratimo?

Kiek kartų sutrukdėme kilti pykčiui, barniams ir sielvartui, neapsiribodami vien užjaučiamu galvos palingavimu?

Kiek kartu atleidome, o ne pasmerkėme?

Kiek kartų stojome už tiesą, o ne vien pritarėme garsiau šaukiantiems?

Kiek vilties parodėme šiame be vilties gyvenančiame pasaulyje, kiek kartų guodėme ar bent jau paraginome nenusiminti?

Kiek kartų ieškojome taikos ir sutarimo, nelaukdami, kol kitas išties susitaikymo ranką?

Pagalvoję apie tai, galbūt, suprasime, jog nėra jokių prielaidų su pasididžiavimu stoti prieš kitus, kuriuos mėgstame pavadinti netikinčiais, nevengdami kartais ir niekinančių vardų. Galbūt, verčiau reikėtų muštis į krūtinę…

Pastaruoju metu dažnai kalbama, kad krikščionių įtaka šių dienų pasaulyje sumenkėjo, į mus mažai dėmesio kreipia valdantieji, dažnai atsiduriame tarsi visuomeninio gyvenimo nuošalyje. Jei taip yra iš tiesų, vertėtų užduoti sau dar vieną, lemiamą klausimą: Ar mes, kaip druska, kartais nenustojome sūrumo? Tuo tarpu pats Viešpats sakė: Jei druska nustotų sūrumo… belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.

Turime suprasti, kad jeigu mes nesugebame atnešti pakankamai šviesos į pasaulį, tai gali priklausyti ir nuo to, kad mes nesame pakankamai atviri Dievui, kuris pats yra pasaulio Šviesa. Gi jei esame pernelyg kupini savų rūpesčių, stengiamės suspindėti patys, natūralu, kad tokio “brangakmenio” vidus negali būti permatomas, ir žmonės mato tik savimi patenkintą juokingą žmogelį, kurį vargu ar būtų galima pavadinti pasaulio šviesa.

(Mons. Adolfas Grušas)