Popiežiaus bendroji audiencija. Bažnyčios mokytojai: Teresė Avilietė

Baigęs pastaruosius keletą mėnesių trukusį katechezių ciklą apie didžiąsias krikščiones, popiežius Benediktas XVI pradėjo naują seriją, skirtą šventosioms ir šventiesiems - Bažnyčios mokytojams. Šio trečiadienio katechezėje pristatyta didžioji krikščionė ir Bažnyčios mokytoja šv. Teresė Avilietė.

Būsima šventoji ir Bažnyčios mokytoja gimė 1515 metais Aviloje Ispanijoje. Kaip vėliau pati Teresė rašė savo autobiografijoje, jos šeima buvo „dora ir dievobaiminga“. Paauglystėje Teresė nepasižymėjo niekuo kas būtų leidę nuspėti, koks likimas jos laukia. Gyveno įprastinį pasaulietišką gyvenimą, su jam būdingais džiaugsmais ir pramogomis. Tačiau pažintis su seserimis augustinėmis ir vienuolyno mokykloje gautas išsilavinimas, krikščioniška literatūra ir ypač pranciškonų dvasingumo klasikos kūriniai paskatino Teresę rinktis vienuolės kelią. Būdama 20 metų įstojo į Avilos karmelį. Neužilgo Teresė neteko artimųjų – mirė tėvai, o broliai išsikėlė gyventi į Ameriką. Tai galbūt paskatino ją labiau gilintis į dvasines paieškas. Jų rezultatas - Teresės parašyti ir ją išgarsinę veikalai, kurių dėka ji nusipelnė ir Bažnyčios mokytojos vardo.

Kartu su asmeninio dvasingumo brandinimu, Teresė atsidėjo ir karmelitų reformos idėjos įgyvendinimui. Palaikoma Avilos vyskupo, 1562 metais ji įkūrė pirmąjį reformuotą vienuolyną. Ordino reformai lemtinga buvo pažintis su šv. Kryžiaus Jonu, kuris savo ruožtu irgi ėmėsi reformuoti vyriškąją karmelitų ordino atšaką. Šitaip susiformavo basieji karmelitai. Savarankiškos basųjų karmelitų provincijos įkūrimą Šventasis Sostas patvirtino 1580 metais. Netrukus po to 1582 metais Teresė Avilietė mirė. Nors ji visą savo gyvenimą praleido Ispanijoje, jo vaisiais greit ėmė naudotis visa Bažnyčia. 1614 metais Teresė Avilietė buvo paskelbta palaimintąja, 1622 metais – šventąją, o popiežius Paulius VI 1970 metais ją paskelbė Bažnyčios mokytoja.

Pristatęs biografiją, antrą katechezės dalį popiežius Benediktas XVI skyrė Teresės Avilietės kūrybai ir dvasiniam palikimui. Tai visų pirma jos autobiografija, parašyta Avilos karmelyje 1565 metais. Kitas jos kūrinys – tai 1566 parašytas „Tobulėjimo kelias“ – patarimų rinkinys, skirtas dvylikai Avilos vienuolyne noviciatą atliekančių kandidačių į karmelites.

Garsiausias Teresės kūrinys, parašytas 1577 metais, kai ji buvo pasiekusi savo asmeninės dvasinės brandos viršūnes, yra „Sielos pilis“. Tai josios pačios dvasinės brandos kelio aprašymas, kuris, kodifikuotas, gali būti pavyzdžiu kiekvienam kas paklusdamas Šventosios Dvasios vadovavimui nori siekti krikščioniško gyvenimo pilnatvės ir šventumo. Dvasinės brandos etapus vaizduoja septynios dvasinės pilies menės. Septintojoje menėje laukia krikščioniško gyvenimo kulminacija visais svarbiausiais požiūriais – trejybiniu, kristologiniu, antropologiniu ir bažnytiniu.

Kalbant apie Teresės Avilietės rašytinį palikimą reikia paminėti ir veiklą, skirtą karmelio reformai, rašytą nuo 1572 iki 1582 metų, kuriame pasakojama ir apie naujos bendruomenės kasdienį gyvenimą.

Nelengva keliais žodžiais apibūdinti gilų ir įvairialypį Teresės dvasingumą, - sakė popiežius. Čia paminėsime tik kai kuriuos svarbiausius jo bruožus. Visų pirma, žmogiško ir krikščioniško gyvenimo tobulumo siekimo pagrindas, pasak Teresės, yra evangelinės dorybės – atsipalaidavimas nuo žemiškųjų gėrybių arba kitaip tariant evangelinis neturtas, meilė kaip svarbiausias bendruomeninio ir visuomeninio gyvenimo elementas, nuolankumas ir meilė tiesai, ryžtingumas ir svarbiausia – krikščioniška viltis, kuri yra tarsi vanduo trokštančiai sielai. Svarbios ir visos kitos žmogiškos dorybės: nuolankumas, dosnumas, skaistumas, romumas, meilingumas, saikingumas, uolumas. Teresė taip pat pabrėžia įsiklausymą į Dievo Žodį ir sekimą biblinių personažų pavyzdžiu. Jai pačiai ypatingai artima buvo Giesmių Giesmės sužadėtinė; taip pat apaštalas Paulius ir žinoma kenčiantis ir eucharistinis Jėzus. Esminė svarba turi būti skirta maldai, kurią Teresės suvokia visų pirma kaip „lankymąsi pas Tą, kuris mus myli“. (jm)