Popiežius susitiko su Romos Rotos tribunolo nariais

Šeštadienio rytą Šventasis Tėvas priėmė vieno iš trijų bažnytinių aukščiausiųjų teismų – Romos Rotos tribunolo teisėjus ir darbuotojus. Romos Rotos tribunolas, greta keleto kitų funkcijų, yra aukščiausios instancijos teismas santuokos galiojimo bylose, tad ir šiuose kasmet sausio mėnesį rengiamuose popiežiaus susitikimuose su teisėjais ir tribunolo darbuotojais, paprastai kalbama apie bažnytinės teisės normų vykdymą šioje labai jautrioje žmonių asmeninio ir krikščioniško gyvenimo sferoje. Šį kartą popiežiaus kalbos tema – teisės ir sielovados santykis sužadėtinių rengime santuokai.

Tesės ir sielovados santykis labai dažnai buvo diskutuojamas po Vatikano II Susirinkimo kilusiuose debatuose, liečiančiuose Kanonų teisę. Šia prasme labai taikliai pastebėjo Garbingasis Dievo tarnas Jonas Paulius II, viena proga pasakęs, jog „netiesa, kad norėdama būti labiau sielovadinė, kanonų teisė turėtų būti mažiau juridiška“. Vienodai svarbios abi bažnytinės teisės dimensijos – ir pastoracinė, ir juridinė. Jų abiejų harmonija reikalinga siekiant svarbiausio Bažnyčios žemiškosios kelionės tikslo – sielų išganymo.

Toliau savo kalboje pereidamas prie specifinės temos – parengimo santuokai pastoracinių ir juridinių aspektų derinimo, popiežius pažymėjo, kad dažnai ne visiškai teisingai suvokiama sužadėtinių parengimo santuokai kanoninė dimensija. Viena vertus, dažnai matome, kad teisiniams aspektams parengime santuokai skiriama labai mažai dėmesio. Antra vertus, nors ir nekvestionuojamas būtinumas nustatyti ar nėra kliūčių teisėtos santuokos sudarymui, tačiau praktiškai visi su tuo susiję kanoniniai veiksmai atliekami labai paviršutiniškai ir formaliai. Dažnai vyrauja įsitikinimas, kad kunigai šioje srityje turi būti labai geranoriški ir tolerantiški, nes juk kiekvienas žmogus turi natūralią teisę tuoktis.

Dėl to, - kalbėjo popiežius, - būtina atidžiau pamąstyti apie santuokos juridinę dimensiją. Negalima į santuoką žiūrėti dualistiškai, tarsi teisėje galiotų vienoks santuokos modelis, o konkrečiame gyvenime – kitoks. Sutuoktinių sudaryta santuoka – kuria Bažnyčia rūpinasi savo pastoracinėje veikloje ir kurią apibrėžia jos kanoninė doktrina – yra viena ir ta pati natūrali ir sakramentinė tikrovė, kuri nenustodama savo vieningumo ir tapatumo gali būti svarstoma įvairiais aspektais.
Šioje perspektyvoje reikia suvokti ir natūraliąją žmogaus teisę tuoktis. Ši teisė neturi būti suprantama kaip subjektyvi pretenzija, kurią kunigas turi formaliai patenkinti, nesigilindamas į ketinamos sudaryti gyvenimo sąjungos turinį. Teisė sudaryti santuoką suponuoja, jog santuoka bus sudaryta teisėtai, gerbiant jos prigimtį ir jos vidinę tiesą, taip, kaip moko Bažnyčia. Tad atsisakymas laiminti santuoką tuo atveju kai nėra prielaidų jos teisėtam sudarymui arba kai keliami tikslai prieštarauja jos natūraliai prigimčiai, nepažeidžia teisės į santuoką.

Popiežius dar kartą pabrėžė, jog kiekvienu atveju turi būti atidžiai ištirta ar nėra kliūčių galiojančios ir teisėtos santuokos sudarymui. Tai ne šiaip formalumas, ne biurokratinė prievolė, bet rimtas negaliojančių santuokų prevencijos būdas. Tam savo ruožtu reikia sugebėjimo sklandžiai suderinti paregimo santuokai pastoracinius ir juridinius aspektus. Reikia, kad tai pirmiausia suvoktų tie, kam Bažnyčioje skirta pareiga rūpintis sielų išganymu. (jm)