Romoje posėdžiaus katalikų ir Rytų ortodoksų Bažnyčių delegatai

Ateinančią savaitę Romoje prasidės aštuntasis Mišrios tarptautinės katalikų Bažnyčios ir Rytų ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo komisijos posėdis. Posėdžio temos - Bažnyčios bendrystė ir bendravimas, kuris egzistavo Bažnyčiose iki penktojo amžiaus vidurio ir vienuolijų vaidmuo. Prieš metus jos nariai posėdžiavo Libane. Tačiau kai posėdžiaujama Romoje, komisijos darbai dažniausiai įvyksta Maldų už Krikščionių vienybę savaitės metu. Todėl ir šiemet, visi posėdžio dalyviai – katalikų ir Rytų ortodoksų Bažnyčių delegatai – antradienį dalyvaus Maldų už krikščionių vienybę savaitės uždarymo Mišparuose, kuriems Tautų apaštalo šv. Pauliaus bazilikoje vadovaus popiežius Benediktas XVI.

Mišriai tarptautinei komisijai, be katalikų priklauso senosios Rytų ortodoksų Bažnyčios: Koptų ortodoksų Bažnyčia, Sirų ortodoksų Bažnyčia, Armėnų apaštališkoji Bažnyčia, kuriai atstovauja du katolikosatai: Ečmiadzin ir Antelias, Etiopijos ortodoksų Bažnyčia, Eritrėjos ortodoksų Bažnyčia ir Malankarų sirų-ortodoksų ir savarankumo siekianti ortodoksų-sirų Bažnyčia.

Mišri komisija posėdžiaus Romoje Popiežiškosios Krikščionių vienybės tarybos kvietimu. Posėdžiams pirmą kartą pirmininkaus naujasis tarybos pirmininkas kardinolas Kurt Koch. Paskutiniame posėdyje 2010 metais, kuris buvo septintasis iš eilės, katalikų ir ortodoksų delegatų posėdžiui pirmininkavo tuometinis Krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Walter Kasper ir Koptų ortodoksų Šventojo Sinodo generalinis sekretorius, Damiette metropolitas Bishoy.

Mišri tarptautinės katalikų Bažnyčios ir Rytų ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo komisija tą sykį svarstė dvi temas: būdus, kuriais Bažnyčios bendravo per pirmuosius penkis šimtmečius ir kaip jos konkretizuodavo to laikmečio Bažnyčios susirinkimų nutarimus.

Posėdyje buvo daromos išvados, jog anuomet Bažnyčios gyvavo ne izoliuotos viena nuo kitos, o tarpusavyje bendraudamos. Tokio bendravimo išraiškos buvo dalijimasis sinodiniais laiškais ir intronizavimo žiniomis, pripažintų šventųjų garbinimas, vieni kitų lankymas, bendras sakramentų, ypač Eucharistijos šventimas. Bažnyčios anuomet sąmoningai suprato, jog dalijasi tuo pačiu tikėjimu ir bendromis pastangomis siekė jį apginti nuo grėsusių erezijų ir kitų pavojų. Be to, Bažnyčios lygiomis teisėmis dalyvavo bendroje apaštalavimo misijoje. Dažniausiai tai buvo „horizontali bendrystė“, tai yra tokia, kuri visų pirma buvo puoselėjama su kaimyninėmis to paties regiono Bažnyčiomis, tačiau palaikant ryšius su visomis Bažnyčiomis pasaulyje. (sk)