Palijaus istorija: Du avinėliai apaštalų Petro ir Paulius ir mergelių Agnietės ir Cecilijos kankinystės atminimui

Šv. Agnietės, mergelės ir kankinės, liturginės šventės dieną, sausio 21, Romoje pasikartojo gilią senovę siekianti avinėlių palaiminimo ceremonija. Popiežius Benediktas XVI, tęsdamas šią pamaldžią tradiciją, penktadienio rytą palaimino du jam pristatytus, apsiaustais, gėlėmis ir kaspinais išdabintus ėriukus, kurių vilna bus panaudota naujų palijų audimui. Palijus popiežius kasmet įteikia naujiesiems arkivyskupams metropolitams birželio 29 dieną, švenčiant apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmę.

Valdžią simbolizuojantis palijus yra balta juosta su šešiais juodais kryželiais, kurią popiežius ir kiti jurisdikcijas turintys lotynų arkivyskupai dėvi ant liturginių drabužių. Palijų Romos Bažnyčia perėmė iš antikos Romos ir jį išsaugojo kaip popiežiaus ir vyskupų pilnateisiškumo ir vyskupų vienybės su popiežiumi simbolį. Uždedamas ant pečių palijus primena Gerojo Ganytojo Kristaus parsineštą paklydusią, ieškotą ir išgelbėtą avelę, o kartu ir Dievo Avinėlį, nukryžiuotą už pražuvusios žmonijos išganymą, simbolizuoja vyskupo ganytojiškas pareigas.

Palijaus juostos „kelias“ nuo avinėlio iki arkivyskupo pečių visai nėra paprastas. Jis palydimas senovinių ritualų ir ilgo paruošiamojo darbo, atliekamo net keliuose Romos vienuolynuose. Viskas prasideda trapistų „Trijų šaltinių“ (Tre Fontane) vienuolyne, vietoje, kurioje buvo nukirsdintas apaštalas šv. Paulius. Ėriukus užaugina vienuoliai trapistai. Palijams išrinktus du ėriukus iš trapistų įsigyja Laterano kanauninkai, tarnaujantys Romos Išganytojo ir šv. Jonų katedroje. Jie kasmet sausio 20 dieną nuveža įsigytus ėriukus paruošti palaiminimui vienuolėms į Romą.

Vienuolės ėriukus atidžiai nuprausia vienuolyno terasoje, nušluosto ir paguldo nakčiai šviežio šieno pripildytoje skalbyklos vonioje. Šį uždavinį jau 130 metų atlieka Šventosios Nazareto Šeimos vienuolės lenkės, kurių vienuolynas yra Eskviline, ant vienos iš septynių Romos kalvų. Prieš tai ėriukus paruošdavo kito kaimyninio vienuolyno vienuolės. „Kad nesušaltų, nupraustus ėriukus atidžiai nušluostydavom rankšluosčiu, o dabar panaudojam feną plaukams džiovinti“, pripažino sesuo Maria Solecka, 1886 metais Romoje įsteigto vienuolyno vyresnioji, papasakojusi Vatikano dienraščiui „l’Osservatore Romano“ apie didelį džiaugsmą, kurį ėriukų paruošimas suteikia tiek vienuolėms, tiek kvartalo gyventojams.

Ankstų šv. Agnietės šventės, sausio 21 rytą, vienuolės ėriukus „aprengia“ apsiaustais. Vienam uždedamas raudonas primena šv. Agnietės kankinystę, kitam baltas primena jos nekaltumą. Ant apsiaustų įsiūti lotyniški akronimai: Iš vienos pusės SAV reiškia „Šventoji Agnietė Mergelė“, iš kitos SAM reiškia „Šventoji Agnietė Kankinė“. Tada abu ėriukai vainikuojami gėlių vainikais. Žinoma, vienas raudonu, kitas baltu. Sušukuoti, baltais kaspinais papuošti ėriukai sudedami į atskirus gurbus surištomis kojomis, kad nepabėgtų. Taip paruoštas „aukas“ apie 9 val. Laterano kanauninkų patarnautojai nuveža į Šv. Agnietės baziliką už Romos Mūro, prie Nomentanos gatvės.

Šv. Agnietės bazilikoje gurbai su ėriukais padedami ant altoriaus, sukalbamos maldos. Labai garsią Bažnyčios kankinę, skaistybę išsaugojusią III amžiaus romėnę, šv. Agnietę su avinėlio simboliu sieja jos vardas, nes lotyniškai „agnus“ reiškia avinėlį. Be to, pagal vieną kankinystės padavimą, jį buvo nužudyta kaip pjaunamas avinėlis, perpjaunat gerklę.

Popiežiaus rūmų darbuotojai ėriukus iš Šv. Agnietės bazilikos atsiveža į Vatikaną. Popiežius sukalba maldas ir ėriukus palaimina Urbono VIII koplyčioje.

Po ceremonijos Apaštališkuosiuose rūmuose ėriukai išvežami į benediktinių Šv. Cecilijos vienuolyną Užtibryje (Trastevere) prie Šv. Cecilijos bazilikos, toje vietoje, kur praliejusi kraują mirė kita garsi Romos III amžiaus kankinė šv. Cecilija. Čia ėriukai ramiai ganosi iki Velykų. Paskui benediktinės juos nukerpa, iš jų ir kitų avinėlių vilnų verpia siūlus ir audžia palijus.

Benediktinės turi puikų pavyzdį labai seno palijaus, pavaizduoto IX amžiaus Šv. Cecilijos bazilikos mozaikoje ant jos statytojo popiežiaus Paskalio I pečių. Tik palijaus ilgis šiek tiek keitėsi amžiams bėgant. Kiti palijaus simboliai išliko ties patys nuo seniausių laikų: prie baltos vilnonės juostos prisiūti šeši juodi kryžiukai simbolizuoja Nukryžiuotojo kūno žaidas, o trys kryželius perveriantys smeigtukai - Kristaus nukryžiavimo vinis.

Šv. Cecilijos benediktinių bendruomenės vienuolės nuo seno garsėja ne tik palijų audimu, bet įvairiais kitais rankdarbiais, pavyzdžiui žvakių ir kitų vaškinių devocionalijų gaminimu. Ypatingą paklausą turi iš tyro bičių vaško, vandens ir balzamo nulieti medaliai, vadinami „Dievo Avinėliu“ su Velykų Avinėlio atvaizdu vienoje pusėje ir Dievo Motinos su kūdikiu kitoje. Pagal išnykusį paprotį, juos Romos tikintiesiems dalindavo popiežiai Velykų oktavos šeštadienio Mišiose per „Agnus Dei“ giesmę.

Benediktinės naujuosius palijus pristato į Vatikaną kasmet birželio 24 d., per šv. Jono Krikštytojo, kankinio ir pranašo, kuris rodydamas į Kristų jį pavadino „Dievo Avinėliu“, iškilmę.

Vatikane, šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės išvakarėse, palijai sudedami į auksinę skrynią, nuolat esančią Šv. Petro bazilikos grotų nišoje tiesiai po „Konfesija“ vadinamu Didžiuoju Altoriumi ir virš vietos, kurioje yra Vatikane nukryžiuoto apaštalo Petro kapas. Nišoje per naktį prabuvę palijai tampa relikvijomis per „prisilietimą“ prie apaštalo Petro kapo. (sk)