Antrasis eilinis sekmadienis

Matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane. Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštiju vandeniu“. Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: 'Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia'. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“. (Jn 1,29-34)

DIEVO AVINĖLIS, Mons. Adolfas Grušas

Vėl įžengėme į eilinį metų liturginį laiką. Baigėsi didžiosios Kalėdų šventės ir, sugrįžę į įprastinį ritmą, vėl esame Bažnyčios kviečiami savo kasdienybę kurti ne vadovaujantis įprastomis šiokiadienio banalybėmis, bet tuo, ką per praėjusias šventes girdėjome ir mėginome suvokti, kaip nepaprastą naujieną, kurią Dievas atnešė žmogui. Esame raginami tuo eiliniu liturginiu laiku savo kasdienybėje gyventi ta nuostaba, kai džiaugėmės, kad Dievas yra su mumis, kad Jėzuje galime matyti spindulingą ir mylintį Dievo Veidą.
Šio sekmadienio Mišių Evangelijos skaitinyje vėl susiduriame su Jonu Krikštytoju, tik šį kartą jis parodomas ne kaip rūstus pranašas, raginantis atgailoti ir garsiai barantis už padarytas klaidas, bet kaip liudininkas. Evangelistas Jonas neatpasakoja Jėzaus krikšto scenos, bet į Jono Krikštytojo lūpas įdeda liudijimą apie Jėzaus tapatybę: lauktasis Mesijas apibūdinamas kaip „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“.
Toks liudijimas yra nepaprasta naujovė, ir Jonas Krikštytojas nedelsia, norėdamas tai aiškiai išsakyti. Hebrajiškoje tradicijoje (ir, nevertėtų gintis, daugelio krikščionių tradicijoje) galvojama, kad, norėdamas parodyti savo tikėjimą, žmogus privalo daryti įvairias aukas, ko nors atsižadėti vardan Dievo, tuo tarpu Jėzaus asmenyje viskas tarsi apverčiama aukštyn kojomis! Jis aukojasi už mus, dovanoja mums save. Išganytojas savo elgesiu aiškiai liudija, kad Dievas nėra mokesčių rinkėjas, išrašantis kvitus už mūsų gerus darbus ir kasdienines aukas. Krikščionybė šia prasme yra pats revoliucingiausias tikėjimas, nes visiškai kitaip aiškina Dievo ir tikinčiojo tarpusavio santykį, gaila tik, kad mes to kaip reikiant nesuprantame ar bent jau nematome reikalo į tai gilintis: tikintis krikščionis neprivalo nieko iškovoti, bet tik sugebėti priimti viską, kaip dovaną, kuri pakeičia gyvenimą!
Norėčiau atkreipti dėmesį į antrąją Jono Krikštytojo liudijimo dalį: „…kuris naikina pasaulio nuodėmę“. Evangelistas neatsitiktinai vartoja vienaskaitą, kad taip geriau pabrėžtų Jėzaus misijos ypatybę. Jėzus, kaip Dievo Avinėlis, ateina į pasaulį atpirkti ir išvaduoti žmoniją, tačiau Jo taikinys nėra žmonių nuodėmės, būtent, pavieniai mūsų nusižengimai ir netobulumai, bet nuodėmė, kaip reiškinys, kaip to blogio, kurį mes nešiojamės savyje, priežastis. Už savo asmenines nuodėmes atsakome ir su jomis grumiamės mes, tačiau Jėzaus padedami mes jaučiamės pakankamai stiprūs, galėdami tai padaryti. Žmonijos išganymas Jėzaus asmenyje nėra greitosios pagalbos siuntimas, bet radikalus žmogaus širdies pakeitimas.
Tai suvokdami galime žengti dar vieną žingsnį. Reiktų saugotis išvadavimą iš nuodėmės įsivaizduoti kaip stebuklingą veikimą, kuris savaime padaro mus dangaus Karalystės nariais. Tikėjimo ir atsivertimo kelyje nėra stebuklingų lazdelių ir mistinių užkeikimų. Dievo veikimas kiekviename iš mūsų kviečia bendradarbiauti, tinkamai pasinaudojant turima laisve. Per Kalėdas girdėtas pasakojimas apie „Dievą su mumis“ primena, kad ir mes privalome būti su Juo ir leistis išgelbėjami.
Niekada nepakaks sudėjus rankas stovėti Dievo sosto papėdėje ir žvelgti į dangų, laukiant, kol būsime išgelbėti. Turime apsispręsti už Jėzų, Dievo Avinėlį, kuris atiduoda save, leisti jam pasiekti mūsų širdis ir viską sudėti į Jo rankas. Tai vienintelis pasirinkimas, kuris niekuomet nenuvils.